Take a photo of a barcode or cover
A review by patricijatilv
Cari Mora by Thomas Harris
1.0
0.5/5
Tai blogiausia, ką skaičiau šiemet. Tiesą sakant, tai blogiausia ką skaičiau per pastaruosius keletą metų. Ir širdis man kraujuoja šitaip šnekant apie kažką, ką parašė Thomas Harris, bet šito pasityčiojimo nerekomenduočiau... Na, niekam. Nes neįsivaizduoju kokio lygio optimistu turi būti, kad šioje knygoje rastum bent kažką, kas yra verta dėmesio ir laiko.
Knygos aprašymas pripildytas skambiais pažadais: čia ir 25 milijonų vertės auksas, paslėptas po Pablo Eskobaro vila, ir daug žadantis blogietis, tariamai „pildantis turtingųjų protu nesuvokiamas sadistiškas svajones“, ir pagrindinė veikėja, pabėgusi iš Kolumbijos ginkluotųjų revoliucinių pajėgų akylai saugomos bendruomenės miškuose, kurios „išlikimo instinktai buvo tikrinami ir anksčiau“. Tačiau jei kas čia ir tikrinama, tai nebent mano pagarba ir meilė T.Harrisui, nes prisiekiu, knygą pabaigiau tik vedina nostalgijos ir meilės, kurią jaučiu Hanibalui Lekteriui, o tuo pačiu ir vyrui, kurio protas ir talentas jį sukūrė.
Šioje knygoje nėra nei nuoseklaus siužeto, nei įdomių dialogų, nei įtempto veiksmo – čia daug telefono skambučių, pasitikrinimų ar turi ginklą, blogiukų kvatojimo į mėnulį, tarsi pigiame veiksmo filme. Skyriai trumpi ir chaotiški, veiksmas keičia veiksmą taip greitai, kad net nespėji įsijausti, dabartis keičia praeitį, tačiau kad ir kaip stengtumeis, niekas nesusilipdo į vieną logišką masę. Kažkas kažko ieško, kažkas su kažkuo kalbasi apie kažkokius žmones, kurie vėliau knygoje nebeatsiranda, veikėjų dešimtys, jie maišosi tarpusavyje, kol galiausiai suvienodėja ir jų neatskirtum net labai stengdamasis. Nes jie visi beveidžiai, neįdomūs, neturintys absoliučiai jokių išskirtinių savybių, neturintys net tokių, kad galėtum juos suskirstyti į bent kokias nors atskiras kategorijas, nes jie visi vienoje, po etikete „T.Harrisai, ar nors kiek stengeisi?..“. Pagrindinis blogietis, turintis visas galimybes tapti įdomiu ir kvapą gniaužiančiu, knygoje figūruoja taip menkai ir apgailėtinai, kad jis nevertas net išplauti Hanibalo Lekterio taurės, kurioje jis degustavo Chianti. Pagrindinė veikėja, turinti būti kieta ir visko gyvenime mačiusi, gauna pasireikšti gal vos keletą puslapių (tačiau ir ta veiksmo užuomina, kurią gauname, primena bengališkos ugnelės blykstelėjimą, jei jau Hanibalo Lekterio linksmybes laikytume visa atomine bomba), o visą kitą laiką su kažkuo kalbasi telefonu, perka maistą, prižiūri senyvą tetą, prisimena savo praeitį, kurios įvykiai turėtų būti šokiruojantys, bet tikriausiai nustebintų nebent žmogų, kuris pirmą kartą susiduria su sąvoka „karas“ ir sužino, jog kartais žmonės miršta. Ir kartais juos nušauna. Kartais nušauna net tuos, kurie myli vienas kitą. Galite patikėti?
Labai retai pasitaiko knygų, kurių geriausia dalimi tampa tai, kad galiausiai jos pasibaigia. Labai retai pasitaiko knygų, kuriose man nuoširdžiai nepasisekė įžvelgti absoliučiai nieko teigiamo. Ir žinau, kad galbūt ši apžvalga sukels mintis apie „skonio reikalą“ ar net norą susidaryti savo nuomonę. Bet kai tą padarysit, nesakykit, kad neįspėjau.
Tai blogiausia, ką skaičiau šiemet. Tiesą sakant, tai blogiausia ką skaičiau per pastaruosius keletą metų. Ir širdis man kraujuoja šitaip šnekant apie kažką, ką parašė Thomas Harris, bet šito pasityčiojimo nerekomenduočiau... Na, niekam. Nes neįsivaizduoju kokio lygio optimistu turi būti, kad šioje knygoje rastum bent kažką, kas yra verta dėmesio ir laiko.
Knygos aprašymas pripildytas skambiais pažadais: čia ir 25 milijonų vertės auksas, paslėptas po Pablo Eskobaro vila, ir daug žadantis blogietis, tariamai „pildantis turtingųjų protu nesuvokiamas sadistiškas svajones“, ir pagrindinė veikėja, pabėgusi iš Kolumbijos ginkluotųjų revoliucinių pajėgų akylai saugomos bendruomenės miškuose, kurios „išlikimo instinktai buvo tikrinami ir anksčiau“. Tačiau jei kas čia ir tikrinama, tai nebent mano pagarba ir meilė T.Harrisui, nes prisiekiu, knygą pabaigiau tik vedina nostalgijos ir meilės, kurią jaučiu Hanibalui Lekteriui, o tuo pačiu ir vyrui, kurio protas ir talentas jį sukūrė.
Šioje knygoje nėra nei nuoseklaus siužeto, nei įdomių dialogų, nei įtempto veiksmo – čia daug telefono skambučių, pasitikrinimų ar turi ginklą, blogiukų kvatojimo į mėnulį, tarsi pigiame veiksmo filme. Skyriai trumpi ir chaotiški, veiksmas keičia veiksmą taip greitai, kad net nespėji įsijausti, dabartis keičia praeitį, tačiau kad ir kaip stengtumeis, niekas nesusilipdo į vieną logišką masę. Kažkas kažko ieško, kažkas su kažkuo kalbasi apie kažkokius žmones, kurie vėliau knygoje nebeatsiranda, veikėjų dešimtys, jie maišosi tarpusavyje, kol galiausiai suvienodėja ir jų neatskirtum net labai stengdamasis. Nes jie visi beveidžiai, neįdomūs, neturintys absoliučiai jokių išskirtinių savybių, neturintys net tokių, kad galėtum juos suskirstyti į bent kokias nors atskiras kategorijas, nes jie visi vienoje, po etikete „T.Harrisai, ar nors kiek stengeisi?..“. Pagrindinis blogietis, turintis visas galimybes tapti įdomiu ir kvapą gniaužiančiu, knygoje figūruoja taip menkai ir apgailėtinai, kad jis nevertas net išplauti Hanibalo Lekterio taurės, kurioje jis degustavo Chianti. Pagrindinė veikėja, turinti būti kieta ir visko gyvenime mačiusi, gauna pasireikšti gal vos keletą puslapių (tačiau ir ta veiksmo užuomina, kurią gauname, primena bengališkos ugnelės blykstelėjimą, jei jau Hanibalo Lekterio linksmybes laikytume visa atomine bomba), o visą kitą laiką su kažkuo kalbasi telefonu, perka maistą, prižiūri senyvą tetą, prisimena savo praeitį, kurios įvykiai turėtų būti šokiruojantys, bet tikriausiai nustebintų nebent žmogų, kuris pirmą kartą susiduria su sąvoka „karas“ ir sužino, jog kartais žmonės miršta. Ir kartais juos nušauna. Kartais nušauna net tuos, kurie myli vienas kitą. Galite patikėti?
Labai retai pasitaiko knygų, kurių geriausia dalimi tampa tai, kad galiausiai jos pasibaigia. Labai retai pasitaiko knygų, kuriose man nuoširdžiai nepasisekė įžvelgti absoliučiai nieko teigiamo. Ir žinau, kad galbūt ši apžvalga sukels mintis apie „skonio reikalą“ ar net norą susidaryti savo nuomonę. Bet kai tą padarysit, nesakykit, kad neįspėjau.