You need to sign in or sign up before continuing.
Take a photo of a barcode or cover
ladycrystalia 's review for:
Death's End
by Cixin Liu
„Mirtis yra vienintelis švyturys, kuris visada dega, kad ir kur plauktume, galiausiai pasuksime link jo. Viskas pasaulyje praeina ir tik Mirtis gyvena amžinai.“
Nusprendžiau, kad noriu pasikalbėti su savimi, todėl parašysiu ilgą apžvalgą ir praanalizuosiu man patikusias mintis, kad ateityje, jei pamiršiu sau priminti. Knyga labai savita ir originali, idėjos joje naujos ir negirdėtos, o todėl ir pasvarstymų nemažai. Manau, ateityje knygų serija pavirs klasika. Na ir greičiausiai čia bus mano metų serija, nes nieko panašaus nesu skaičiusi, nors pirminė idėja gana banali – ateiviai užpuola žemę. Bet pats pateikimas, mintys, idėjos, filosofija ir žinoma pabaiga tik dar kartą patvirtina, kad gerai praplėtotas kūrinys tampa puikiu.
Yun Tianming serga sunkia vėžio forma. Dėl artėjančio Trisoliario užpuolimo valdžia legalizuoja eutanaziją. Jis tam ryžtasi, nes gyventi nebemato prasmės. Tik Cheng Xin, jo studentavimo laikų meilė, jį sustabdo ir pasiūlo neregėtą techninę avantiūrą, - skristi į kosmosą ir sutikti Trisoliario laivus.
Perskaityti knygą/visą seriją savotiškas iššūkis. Negali skaityti ant vieno įkvėpimo, informaciją norisi savintis po truputį. Žinoma visi tie stygų teorijos, reliatyvumai, kvarkai, pulsarai, fotonai, kvantai, 2D, 3D, 10D, ADHD, Full HD, ACDC ir kiti tik sunkino skaitymą. Niekaip nesuprantu kam aplamai tą mokslą taip sudėtingai aprašinėti. Tik tam, kad suprastų kuo mažesnė grupelė žmonių? Aha, o paprasti mirtingieji tegu toliau lieka durneliais. Ne veltui visuomenė durnėja, nes kuo mažiau supranta, tuo daugiau kvailių aplink.
Na, bent jau džiugu, kad veikėjai nepažinojo kosminio laivo kaip mylimos moters kūno (kas žino, tas žino) ir už tai ačiū.
Man žiauriai gražūs šios serijos viršeliai.
„Mirties pabaiga“ labiausiai patikusi knyga serijoje. Mažiausiai patiko „Tamsus miškas“. Jos visos lyg ir panašios, lyg ir apie tą patį, bet kartu knygos labai savotiškos ir skirtingos.
Minusai:
Tai, kad knygą vietomis neįdomu skaityt, tiesa. Iriuosi per puslapius ir pastringu ant nuobodžių vietų, ypač kur aprašomi techniniai dalykai. Suprantu, kad autoriui įdomu tai rašyt, bet ačiū ne. Man nieko neduoda fantazijai, o tik migdo. Išvis kai aprašė miestus kosmose, man norėjosi viską įsivaizduoti; architektūrą, kaip žmonės atrodo, man trūko vizualumo ir spalvų. Autorius aprašė kaip tai veikia, bet man neįdomu, norisi vaizdų. Kitas dalykas, visi veikėjai vos ne vienodi, tik vardai skiriasi. Ten tik Thomas Wade įdomesnė asmenybė (šiaip jis priminė mano senelį) ir tai jį nukišo šiknon.
Dabar apie Cheng Xin, pagr. veikėją. Kurioje vietoje ji pasaulio motina, primadona? Pasaulio gelbėtoja iš jos kaip dūdelė iš ožkos šiknos. Užkniso juodai, ant galo ėmiau linkėt jai numirt. Pati iš savęs nieko neįsivaizduoja, neva protinga, bet tik neva. Jai visų gaila, bet nedaro nieko, kad kitiems būtų geriau. Aplinkiniai personažai viską aplink ją daro, šokinėja ir dėl jos aukojasi, o jai px lyg taip ir turėtų būti. Prašiko viską ir sufailin‘o net du kartus. Dar jos tas vaizdavimas, kad ji neva mergelė Marija, visų motina, man išvis buvo cringe. Pražudė žmoniją ir visi jai atleido, nes kodėl? Jau buvo akivaizdu, kad ji nieko verta, kai atsisakė statyt tuos laivus ir px, užmigs letargo miegu, o jūs kaip sau norit. Jokių vidinių kančių.
Ar visgi čia paslėpta mintis, kad „tas, kas kaltas gyvens amžinai“? Tegu gyvena, tik neverta ji to, nes ji taps vieninteliu žmonijos atvaizdu, o tokiu tikrai neturėtų būti. Čia nėra vystoma tema, kad ji kenčia prašikusi viską, o tai, kad ji tampa visa žmonija labai šviesiose spalvose. Tik dėl jos ir nuėmiau vieną žvaigždutę.
Ye Wenjie man žymiai artimesnė buvo. Jos vienos, kaip nesuprasto individo skausmas privedė prie tragedijos. Ji gavo šansą atkeršyti už visas nuoskaudas ir ją pilnai pateisinu. Ji buvo protinga ir nepriklausoma iki pat galo. Tas pats ir su Luo Ji. Man jis irgi patiko, vietomis chaotiškas, bet sumanus ir originalus. Bet šita.. Ačiū, ne.
Kitas dalykas Sofonė. Žinant, kad Kinija ir Japonija amžini priešai, vaizduoti priešę Sofonę kaip japonę, man pasirodė neskanu. Politikos prieskoniai man neskoningi.
Kaip sukimšti į pilvą didžiausią mėgstamiausios picos gabalą, taip pat skaniai suėjo religijos pašiepimas. „Niekas nesako, kad teologija sukurta protingų būtybių“, citata, kuri pasako viską. Dar autorius meistriškai parodo, kad biblija negali kritikuoti technologijų, nes apie tai nieko nėra parašyta. Ir žinoma, mintis, kad pragaras randasi kosmose, o ne žemėje pasako daug. Kritika totalitarizmui ir tai, kad trisoliarijiečiai tobulėjo arba gerbdami individą ir suteikdami jam laisvę arba perėmę technologijas iš kitų civilizacijų (vadinasi pyzdino iš geresnių. Taip, kai savo nesugalvoji, pradedi vogti kitų idėjas), parodo, kad minties laisvė yra viskas, tai žmonijos ateitis. Kosmosas iškreipia žmogiškumą, idėja, kad „vos tik žuvis išlipo iš vandens, ji tapo nebe žuvimi“, tai lygiai taip pat, „žmogus palikęs Žemę tampa nebe žmogumi“, pasirodė gerai išvystyta. Autorius meistriškai priduria, kad technologijos yra mūsų ateitis, o be laisvės jų nebus. Bet labai greitai primeta kitą mintį, kad technologijos tik didina skirtumą tarp žmonių ir brėžia dar didesnę ribą tarp skurdo ir turtuolių. Vietomis skaitant atrodo, jog viskas sudėtinga bet ir paprasta vienu metu. Gal čia padaryta tam, kad visi suprastų savaip? Ar nuo to knyga geresnė? Nežinau. Man tik viena mintis kilo, kad kuo paprasčiau rašai, tuo daugiau rankų knyga pasiekia, tuo labiau visi supranta viską skirtingai. Laikas yra pati žiauriausia jėga, šitai supratau geriausiai. O dar supratau, kad žmonės nelinkę mokytis ant savo klaidų, nes pasikartojo ta pati situacija kaip su „lašu“ antroje knygoje. Ir visgi filosofinė dalis, kad jeigu šviesos greitis pasieks 0, tai reiškia mirtį. Šitą mintį išėjusią iš fizikos galima suprasti įvairiai.
Pabaiga:
Man ji žiauriai patiko. Nežinau, kam ten pasirodė nelabai, bent jau man buvo wow, geresnės ir nesugalvosi. Tos dimensijos, mintis, kad 10D yra rojus ir viskas palaipsniui pereina į žemesnes dimensijas, pakerėjo mane. Mintis, kad ateityje bus tik viena rasė irgi labai graži. Sugrįžimas prie žemdirbystės ir akmens amžiaus rašmenų tik dar kartą paliudijo, jog gyvenimo ratas nuolat sukasi. Ir tai, kad pro duris išeina žmonės kartu su Sofone, man buvo kaip taikos ir bendrystės simbolis. Buvo suprantama, kad Cheng Xin nieko nešviečia su Tianmingu (taip jai ir reikia) ir visgi man liko neapaiškintų dalykų, kaip tarkim jis išgyveno pas tuos trisoliarijiečius, kaip jie jam padėjo, ką jis išmoko ir po galais kaip jis parsigavo į tą Nameko planetą. Deja, nesužinosim.
Nusprendžiau, kad noriu pasikalbėti su savimi, todėl parašysiu ilgą apžvalgą ir praanalizuosiu man patikusias mintis, kad ateityje, jei pamiršiu sau priminti. Knyga labai savita ir originali, idėjos joje naujos ir negirdėtos, o todėl ir pasvarstymų nemažai. Manau, ateityje knygų serija pavirs klasika. Na ir greičiausiai čia bus mano metų serija, nes nieko panašaus nesu skaičiusi, nors pirminė idėja gana banali – ateiviai užpuola žemę. Bet pats pateikimas, mintys, idėjos, filosofija ir žinoma pabaiga tik dar kartą patvirtina, kad gerai praplėtotas kūrinys tampa puikiu.
Yun Tianming serga sunkia vėžio forma. Dėl artėjančio Trisoliario užpuolimo valdžia legalizuoja eutanaziją. Jis tam ryžtasi, nes gyventi nebemato prasmės. Tik Cheng Xin, jo studentavimo laikų meilė, jį sustabdo ir pasiūlo neregėtą techninę avantiūrą, - skristi į kosmosą ir sutikti Trisoliario laivus.
Perskaityti knygą/visą seriją savotiškas iššūkis. Negali skaityti ant vieno įkvėpimo, informaciją norisi savintis po truputį. Žinoma visi tie stygų teorijos, reliatyvumai, kvarkai, pulsarai, fotonai, kvantai, 2D, 3D, 10D, ADHD, Full HD, ACDC ir kiti tik sunkino skaitymą. Niekaip nesuprantu kam aplamai tą mokslą taip sudėtingai aprašinėti. Tik tam, kad suprastų kuo mažesnė grupelė žmonių? Aha, o paprasti mirtingieji tegu toliau lieka durneliais. Ne veltui visuomenė durnėja, nes kuo mažiau supranta, tuo daugiau kvailių aplink.
Na, bent jau džiugu, kad veikėjai nepažinojo kosminio laivo kaip mylimos moters kūno (kas žino, tas žino) ir už tai ačiū.
Man žiauriai gražūs šios serijos viršeliai.
„Mirties pabaiga“ labiausiai patikusi knyga serijoje. Mažiausiai patiko „Tamsus miškas“. Jos visos lyg ir panašios, lyg ir apie tą patį, bet kartu knygos labai savotiškos ir skirtingos.
Minusai:
Tai, kad knygą vietomis neįdomu skaityt, tiesa. Iriuosi per puslapius ir pastringu ant nuobodžių vietų, ypač kur aprašomi techniniai dalykai. Suprantu, kad autoriui įdomu tai rašyt, bet ačiū ne. Man nieko neduoda fantazijai, o tik migdo. Išvis kai aprašė miestus kosmose, man norėjosi viską įsivaizduoti; architektūrą, kaip žmonės atrodo, man trūko vizualumo ir spalvų. Autorius aprašė kaip tai veikia, bet man neįdomu, norisi vaizdų. Kitas dalykas, visi veikėjai vos ne vienodi, tik vardai skiriasi. Ten tik Thomas Wade įdomesnė asmenybė (šiaip jis priminė mano senelį) ir tai jį nukišo šiknon.
Dabar apie Cheng Xin, pagr. veikėją. Kurioje vietoje ji pasaulio motina, primadona? Pasaulio gelbėtoja iš jos kaip dūdelė iš ožkos šiknos. Užkniso juodai, ant galo ėmiau linkėt jai numirt. Pati iš savęs nieko neįsivaizduoja, neva protinga, bet tik neva. Jai visų gaila, bet nedaro nieko, kad kitiems būtų geriau. Aplinkiniai personažai viską aplink ją daro, šokinėja ir dėl jos aukojasi, o jai px lyg taip ir turėtų būti. Prašiko viską ir sufailin‘o net du kartus. Dar jos tas vaizdavimas, kad ji neva mergelė Marija, visų motina, man išvis buvo cringe. Pražudė žmoniją ir visi jai atleido, nes kodėl? Jau buvo akivaizdu, kad ji nieko verta, kai atsisakė statyt tuos laivus ir px, užmigs letargo miegu, o jūs kaip sau norit. Jokių vidinių kančių.
Ar visgi čia paslėpta mintis, kad „tas, kas kaltas gyvens amžinai“? Tegu gyvena, tik neverta ji to, nes ji taps vieninteliu žmonijos atvaizdu, o tokiu tikrai neturėtų būti. Čia nėra vystoma tema, kad ji kenčia prašikusi viską, o tai, kad ji tampa visa žmonija labai šviesiose spalvose. Tik dėl jos ir nuėmiau vieną žvaigždutę.
Ye Wenjie man žymiai artimesnė buvo. Jos vienos, kaip nesuprasto individo skausmas privedė prie tragedijos. Ji gavo šansą atkeršyti už visas nuoskaudas ir ją pilnai pateisinu. Ji buvo protinga ir nepriklausoma iki pat galo. Tas pats ir su Luo Ji. Man jis irgi patiko, vietomis chaotiškas, bet sumanus ir originalus. Bet šita.. Ačiū, ne.
Kitas dalykas Sofonė. Žinant, kad Kinija ir Japonija amžini priešai, vaizduoti priešę Sofonę kaip japonę, man pasirodė neskanu. Politikos prieskoniai man neskoningi.
Kaip sukimšti į pilvą didžiausią mėgstamiausios picos gabalą, taip pat skaniai suėjo religijos pašiepimas. „Niekas nesako, kad teologija sukurta protingų būtybių“, citata, kuri pasako viską. Dar autorius meistriškai parodo, kad biblija negali kritikuoti technologijų, nes apie tai nieko nėra parašyta. Ir žinoma, mintis, kad pragaras randasi kosmose, o ne žemėje pasako daug. Kritika totalitarizmui ir tai, kad trisoliarijiečiai tobulėjo arba gerbdami individą ir suteikdami jam laisvę arba perėmę technologijas iš kitų civilizacijų (vadinasi pyzdino iš geresnių. Taip, kai savo nesugalvoji, pradedi vogti kitų idėjas), parodo, kad minties laisvė yra viskas, tai žmonijos ateitis. Kosmosas iškreipia žmogiškumą, idėja, kad „vos tik žuvis išlipo iš vandens, ji tapo nebe žuvimi“, tai lygiai taip pat, „žmogus palikęs Žemę tampa nebe žmogumi“, pasirodė gerai išvystyta. Autorius meistriškai priduria, kad technologijos yra mūsų ateitis, o be laisvės jų nebus. Bet labai greitai primeta kitą mintį, kad technologijos tik didina skirtumą tarp žmonių ir brėžia dar didesnę ribą tarp skurdo ir turtuolių. Vietomis skaitant atrodo, jog viskas sudėtinga bet ir paprasta vienu metu. Gal čia padaryta tam, kad visi suprastų savaip? Ar nuo to knyga geresnė? Nežinau. Man tik viena mintis kilo, kad kuo paprasčiau rašai, tuo daugiau rankų knyga pasiekia, tuo labiau visi supranta viską skirtingai. Laikas yra pati žiauriausia jėga, šitai supratau geriausiai. O dar supratau, kad žmonės nelinkę mokytis ant savo klaidų, nes pasikartojo ta pati situacija kaip su „lašu“ antroje knygoje. Ir visgi filosofinė dalis, kad jeigu šviesos greitis pasieks 0, tai reiškia mirtį. Šitą mintį išėjusią iš fizikos galima suprasti įvairiai.
Pabaiga:
Man ji žiauriai patiko. Nežinau, kam ten pasirodė nelabai, bent jau man buvo wow, geresnės ir nesugalvosi. Tos dimensijos, mintis, kad 10D yra rojus ir viskas palaipsniui pereina į žemesnes dimensijas, pakerėjo mane. Mintis, kad ateityje bus tik viena rasė irgi labai graži. Sugrįžimas prie žemdirbystės ir akmens amžiaus rašmenų tik dar kartą paliudijo, jog gyvenimo ratas nuolat sukasi. Ir tai, kad pro duris išeina žmonės kartu su Sofone, man buvo kaip taikos ir bendrystės simbolis. Buvo suprantama, kad Cheng Xin nieko nešviečia su Tianmingu (taip jai ir reikia) ir visgi man liko neapaiškintų dalykų, kaip tarkim jis išgyveno pas tuos trisoliarijiečius, kaip jie jam padėjo, ką jis išmoko ir po galais kaip jis parsigavo į tą Nameko planetą. Deja, nesužinosim.