septyni 's review for:

Sent i november by Tove Jansson

3.0

---

Praeitoje knygoje tėtis Mumis, ištiktas vidurio amžiaus krizės, ištrenkė visą šeimą į negyvenamą salą. Išvykdami užrakino duris ir raktą pakabino ant vinies šalia durų. Atėjus lapkričiui visokie padarėliai sugalvoja aplankyti mumių šeimą, nes pas juos gi visada taip gera. Tačiau randa tuščius namus, jokio laiško, kuriame parašytų, kur išvyko, ir trinasi užpakaliais, nerasdami sau vietos.

Kaip visada, labai gražiai parašyta knyga. Bet kas iš to grožio, jei jis nedžiugina. Pradžioje buvo mane prajuokinęs epizodas su Filifjonka, o paskui tik tokia nuotaika, kaip lapkričio lietus. Galvoju, čia toks atsisveikinimas su troliais mumiais: jie išvyko, jų nebėra, o dabar, mieli skaitytojai, pabandykit patys susikurti tą laimę, kurią jums duodavo mumiai. Pabaigoje svečiai pastebi, kad viskas kartojasi, vis tas pats per tą patį, kad prieš prigimtį nepakovosi, ir (beveik) visi grįžta namo tęsti savo gyvenimų. Labai gaila buvo Filifjonkos, ji pasižadėjo daugiau niekada nesikuopti, bet pabaigoje iškuopia visą mumių namą ir grįžta pas save, vėlgi kuoptis ir tvarkytis ir pedantiškai viską valyti :( Lieka tik mažiukas Homsas laukti pargrįžtančios mumių šeimos, bet lieka ir toks didelis klaustukas, ar tikrai šeima sugrįš, nes Homsas labai didelis fantazuotojas, ir jam jo fantazijos atrodo kaip tikrovė.

Beje, visi veikėjai (gal tik išskyrus Snusmumriką) turi ne rankas, o letenėles :)