Take a photo of a barcode or cover
viktorijavaic 's review for:
The Wave
by Todd Strasser
1967 m. Kalifornija. Mokytojas Ron Jones susidūrė su sunkumais bandydamas paaiškinti mokiniams, kaip paprasti, normalūs, dori krikščionys vokiečiai galėjo toleruoti, o kartais net ir prisidėti prie Holokausto žiaurumų Antrojo pasaulinio karo metais.
Ron šovė mintis padaryti praktinį eksperimentą. Jis sukūrė fiktyvų The Wave judėjimą, kurį sukonstravo nacių partijos principais (disciplina, paklusnumas, viršenybės jausmas prieš "žemesnio" lygio žmones ar "ne mūsiškius", lyderio kultas). Ron klasė nežinodama tapo šio eksperimento dalyviais; jiems buvo pasakyta, kad judėjimo tikslas - panaikinti demokratiją, sustiprinti bendruomenę. Per ateinančią savaitę netikras judėjimas kai kuriems tapo tikru, buvo įtraukiami nauji nariai (šimtai kitų mokinių) ir Ron pajuto prarandantis kontrolę. Penkta eksperimento diena buvo paskutinė - mokytojas sukvietė mokinius į netikrą mitingą, kuriame atvertė kortas ir atsiprašė: jaunuoliai tapo eksperimento apie fašizmą dalimi. Eksperimentas pavyko gal net per gerai, dėl to susikrimtęs dėstytojas pabaigai paleido filmą apie nacių vykdytus žiaurumus, kad užtvirtintų, jog tas judėjimas buvo juoda dėmė pasaulio istorijoje. Tikiuosi, tiems mokiniams dabar viskas gerai.
Aukščiau aprašyta tikra istorija. Knygoje ji gerokai sudramatizuota, kad būtų pagaulesnė skaitytojui. Knygos idėja - svarbi. Bandos jausmas yra gąsdinantis dalykas, jo apraiškos priverčia prisiminti, kad tas civilizacijos sluoksnis, kuriuo esam per kelis paskutinius tūkstančius metų apsigaubę yra niekis prieš vidinį gyvūną, grūdintą milijonų metų evoliucijos, kurio tikslas išlikti, prisitaikyti. Naciai ir jų darbai yra dar baisiau, bet kartais atrodo, kad tam tikros visuomenės grupės pamiršo, kokį blogio šleifą ta partija su savim vilko. Knygos idėja primena.
Kas nepatiko?
Išpildymas. Gana paviršutiniškai parašyta istorija. Ironiška, kad tikras įvykis man skambėjo kaip niekada negalėjęs įvykti realybėje. Mokytojo veikėjas buvo labai blank, beveik imt ir naudot jį kaip miltus vietoj prieskonių. Ir man sakoma, kad toks žmogus per vieną dieną sugebėjo sumanipuliuot klasę į kultą? Likau neįtikinta, kad mokiniai taip greitai persiėmė mokytojo įtaka. Ir kodėl niekas nekvescionavo, kodėl istorijos pamokos staiga tapo disciplinos pratimais?
Argi nėra tam tikros atskirties highschoole tarp paauglių mokinių ir jų mokytojų? Argi neatrodo tokiu brandos metu jauniems žmonėms mokytojai tokiu šiek tiek lame? Buvo keista, kai sąlyginai visai ne charizmatiškas mokytojas per vieną dieną (!) ėmė ir sukūrė aplink save kultą.
Paskutiniuose puslapiuose bėgis buvo perjungtas į visišką Kristijono Donelaičio didaktiką - kas buvo ir juokinga, ir neįtikima. Mokytojas pats sugalvojo, tyčia kurstė fiktyvų judėjimą, manipuliavo mokiniais, o tada tapo nustebusio pikachu memu, kai eksperimentas pavyko. Labai jau teisuoliškai jis badė pirštu į mokinius ir kalbėjo apie tai, kaip lengvai pasidavę jaunimas įtakai ir sulaukėjo. Atgręžkit tą pirštą į save, didysis edukatoriau.
Bet istorijos mintis gera - nepasiduokit bandos jausmui, įjunkit kritinį mąstym!!
Ron šovė mintis padaryti praktinį eksperimentą. Jis sukūrė fiktyvų The Wave judėjimą, kurį sukonstravo nacių partijos principais (disciplina, paklusnumas, viršenybės jausmas prieš "žemesnio" lygio žmones ar "ne mūsiškius", lyderio kultas). Ron klasė nežinodama tapo šio eksperimento dalyviais; jiems buvo pasakyta, kad judėjimo tikslas - panaikinti demokratiją, sustiprinti bendruomenę. Per ateinančią savaitę netikras judėjimas kai kuriems tapo tikru, buvo įtraukiami nauji nariai (šimtai kitų mokinių) ir Ron pajuto prarandantis kontrolę. Penkta eksperimento diena buvo paskutinė - mokytojas sukvietė mokinius į netikrą mitingą, kuriame atvertė kortas ir atsiprašė: jaunuoliai tapo eksperimento apie fašizmą dalimi. Eksperimentas pavyko gal net per gerai, dėl to susikrimtęs dėstytojas pabaigai paleido filmą apie nacių vykdytus žiaurumus, kad užtvirtintų, jog tas judėjimas buvo juoda dėmė pasaulio istorijoje. Tikiuosi, tiems mokiniams dabar viskas gerai.
Aukščiau aprašyta tikra istorija. Knygoje ji gerokai sudramatizuota, kad būtų pagaulesnė skaitytojui. Knygos idėja - svarbi. Bandos jausmas yra gąsdinantis dalykas, jo apraiškos priverčia prisiminti, kad tas civilizacijos sluoksnis, kuriuo esam per kelis paskutinius tūkstančius metų apsigaubę yra niekis prieš vidinį gyvūną, grūdintą milijonų metų evoliucijos, kurio tikslas išlikti, prisitaikyti. Naciai ir jų darbai yra dar baisiau, bet kartais atrodo, kad tam tikros visuomenės grupės pamiršo, kokį blogio šleifą ta partija su savim vilko. Knygos idėja primena.
Kas nepatiko?
Išpildymas. Gana paviršutiniškai parašyta istorija. Ironiška, kad tikras įvykis man skambėjo kaip niekada negalėjęs įvykti realybėje. Mokytojo veikėjas buvo labai blank, beveik imt ir naudot jį kaip miltus vietoj prieskonių. Ir man sakoma, kad toks žmogus per vieną dieną sugebėjo sumanipuliuot klasę į kultą? Likau neįtikinta, kad mokiniai taip greitai persiėmė mokytojo įtaka. Ir kodėl niekas nekvescionavo, kodėl istorijos pamokos staiga tapo disciplinos pratimais?
Argi nėra tam tikros atskirties highschoole tarp paauglių mokinių ir jų mokytojų? Argi neatrodo tokiu brandos metu jauniems žmonėms mokytojai tokiu šiek tiek lame? Buvo keista, kai sąlyginai visai ne charizmatiškas mokytojas per vieną dieną (!) ėmė ir sukūrė aplink save kultą.
Paskutiniuose puslapiuose bėgis buvo perjungtas į visišką Kristijono Donelaičio didaktiką - kas buvo ir juokinga, ir neįtikima. Mokytojas pats sugalvojo, tyčia kurstė fiktyvų judėjimą, manipuliavo mokiniais, o tada tapo nustebusio pikachu memu, kai eksperimentas pavyko. Labai jau teisuoliškai jis badė pirštu į mokinius ir kalbėjo apie tai, kaip lengvai pasidavę jaunimas įtakai ir sulaukėjo. Atgręžkit tą pirštą į save, didysis edukatoriau.
Bet istorijos mintis gera - nepasiduokit bandos jausmui, įjunkit kritinį mąstym!!