You need to sign in or sign up before continuing.
Take a photo of a barcode or cover
septyni 's review for:
Mumifar og havet
by Tove Jansson
Skaičiau šią knygą kažkada seniai, vaikystėje, ir ji man paliko neišdildomą įspūdį. Blogąja prasme. Knygos melancholija mane persmelkė kiaurai ir taip niekad ir neišvarvėjo iki galo. Tad apsiėmusi perklausyti visas knygas apie trolius mumius su baime laukiau šiosios - ar ji mane vėl užguls liūdesio cunamiu?
Na, cunamio nebuvo, bet buvo pakankamai galinga banga. Kadangi jos tikėjausi, tai atsilaikiau. Liūdesys čia ima kapsėti mažomis dozėmis nuo pat pradžių - Tėtis Mumis nebesijaučia reikalingas, šeima kuo puikiausiai apsieina be jo, ir patys sprendžia ką ir kaip daryti, neklausdami jo nuomonės. Tačiau labiau pikta, o ne liūdna - susirask hobį, žmogau, o ne sugrūsk šeimą į laivą ir nuplukdyk taip toli, kad net kranto nebesimato, į mažytę salą, kurioje niekas neauga.
"Visada maniau, kad tas taškas ant žemėlapio - tai musės šūdas," - sako mažylė Miu. - "Pamanykit, jei nuplauksim iki ten ir atrasim, kad tai iš tiesų musės šūdas, o ne sala!" Vis dėl to sala, ir Mumių šeima ten gyvens, kad Tėtis Mumis vėl pasijaustų svarbus.
Mama Mumė ir Muminukas bando prisijaukinti nedraugišką salą, kad pasijaustų kaip namuose, kol Tėtis nesėkmingai bando įžiebti švyturį ir perprasti jūrą. Viskas slysta iš rankų, jūra nesiduoda perprantama, Tėtis nebebando įžiebti švyturio, tik tupi savo vienatvės salelėj ir širsta, kad jo niekas nevertina. Susirastum verčiau hobį, žmogau.
Link pabaigos atsiranda ir šiek tiek siaubo (mažylė Miu džiaugiasi - pagaliau kažkas įdomaus!), šiek tiek magiško realizmo (Mama išėjo pasivaikščioti į sodą, kurį nusipiešė - nes tikro sodo šioje saloje neišeina turėti), šiek tiek vilties, kad viskas galgi bus geriau. Na jo, šuo ir kariamas pripranta.
Žymiu kaip "vaikų knygos", nes toks visuotinis sutarimas. Vis dėlto knyga, kad ir gražiai parašyta, yra pernelyg melancholiška, pernelyg lėta, ir manau, kad suaugusieji joje ras daugiau, nei vaikai.
Na, cunamio nebuvo, bet buvo pakankamai galinga banga. Kadangi jos tikėjausi, tai atsilaikiau. Liūdesys čia ima kapsėti mažomis dozėmis nuo pat pradžių - Tėtis Mumis nebesijaučia reikalingas, šeima kuo puikiausiai apsieina be jo, ir patys sprendžia ką ir kaip daryti, neklausdami jo nuomonės. Tačiau labiau pikta, o ne liūdna - susirask hobį, žmogau, o ne sugrūsk šeimą į laivą ir nuplukdyk taip toli, kad net kranto nebesimato, į mažytę salą, kurioje niekas neauga.
"Visada maniau, kad tas taškas ant žemėlapio - tai musės šūdas," - sako mažylė Miu. - "Pamanykit, jei nuplauksim iki ten ir atrasim, kad tai iš tiesų musės šūdas, o ne sala!" Vis dėl to sala, ir Mumių šeima ten gyvens, kad Tėtis Mumis vėl pasijaustų svarbus.
Mama Mumė ir Muminukas bando prisijaukinti nedraugišką salą, kad pasijaustų kaip namuose, kol Tėtis nesėkmingai bando įžiebti švyturį ir perprasti jūrą. Viskas slysta iš rankų, jūra nesiduoda perprantama, Tėtis nebebando įžiebti švyturio, tik tupi savo vienatvės salelėj ir širsta, kad jo niekas nevertina. Susirastum verčiau hobį, žmogau.
Link pabaigos atsiranda ir šiek tiek siaubo (mažylė Miu džiaugiasi - pagaliau kažkas įdomaus!), šiek tiek magiško realizmo (Mama išėjo pasivaikščioti į sodą, kurį nusipiešė - nes tikro sodo šioje saloje neišeina turėti), šiek tiek vilties, kad viskas galgi bus geriau. Na jo, šuo ir kariamas pripranta.
Žymiu kaip "vaikų knygos", nes toks visuotinis sutarimas. Vis dėlto knyga, kad ir gražiai parašyta, yra pernelyg melancholiška, pernelyg lėta, ir manau, kad suaugusieji joje ras daugiau, nei vaikai.