Scan barcode
A review by patricijatilv
Vėjo nublokšti, II dalis by Margaret Mitchell
3.0
3.5/5
Tepasiekia mane po šitos apžvalgos akmenų kruša – visų intelektualų, klasikos mylėtojų, literatūros vertintojų ir garbintojų, pasiruošusių klauptis prieš Margaret Mitchell altorių. Didvyriškai iškentėsiu visus smūgius ir vis tiek sakysiu: Dieve, kaip pavargau. Nes yra riba, kiek žmogus gali iškentėti padūsavimų ir aikčiojimų, dramatiškų žvilgsnių į tolį, šokiruojančių susilietimų rankomis ir žvilgsnių per virpančias blakstienas. Yra riba, kiek puslapių galima aprašinėti medvilnės laukus ir ligonių slaugymą, jojimą arkliais ir krinolino šiugždesį. Yra riba, kiek kartų galima skaitytoją įtikinėti: viską viską gali, jei tik labai nori. Aš būčiau patikėjus ir po šešių šimtų puslapių, Margaret, nereikėjo manęs užversti visais tūkstančiu trimis šimtais.
Nesupraskit manęs neteisingai, tai – puikus istorinis klasikinis romanas. Jis parašytas kinematografiškai ir virtuoziškai, veikėjai – neabejotinai pralenkiantys laiką, o meilės istorijos, trikampiai ir keturkampiai suvirpina net tokios cinikės širdį kaip kad manoji. Bet „Vėjo nublokštiems“ trūksta harmonijos ir balanso. Kai visas skyrius dedikuotas orui, kalboms apie smulkius kasdienybės niuansus ir nuosprendžiams, kurią suknelę vilkėti, atrodo beveik juokingai, kai gyvenimus keičiančios mirtys, gimimai, siužetą drastiškai pasukantys sprendimai yra aprašomi vos viena pastraipa. Autorė taip drąsiai, savo laikmetį aplenkiančiai, kartais net šokiruojančiai formuoja Skarlet Oharą – savanaudę, oportunistę, nesutvertą motinystei, kitų moterų nekenčiančią, manipuliatorę. Laisva ranka aprašinėja jos mintis apie nemeilę savo vaikams ar linkėjimą kokiai giminaitei greičiau užversti kojas, bet didžiąją dalį laiko spjauna į savo kuriamą sudėtingą Skarlet psichologinį portretą ir iš tokių įdomybių skaitytojui palieka vos užuominų trupinius, pasirinkdama šimtas septyniasdešimt ketvirtą kartą aprašyti saulėlydį, namų ilgesį ar karo siaubą. M.Mitchell turėjo puikią galimybę sukurti iš kojų verčiančią, dviejų netikėtai vienas kitą sutikusių ir tobulai vienas kitam tinkančių, savo laikmetyje absoliučiai neįsipaišančių žmonių meilės istoriją, tačiau paskandina ją tokioje dusinančioje grafomanijoje, kad nebelieka jėgų šieno kupetoje ieškoti tų kelių iš tiesų jos talentą geriausiai perteikiančių adatų.
Kaip ir daugelyje istorinių romanų, skaitytojui visai ne pro šalį vietomis užsimerkti. Nors rasizmo problema aprašoma šiek tiek įdomiau nei galima tikėtis, rasizmas, net ir apkaišiotas gėlėmis, išlieka rasizmu – čia ir vergai neatlaikytų, jei šeimininkai jais nepasirūpintų, ir KKK tik gynė moteris nuo savo prigimties nevaldančiųjų, ir šiaip „tie negrai tokie biškį kaip vaikai“. Ir Skarlet, kad ir kokia pralenkianti laiką, versli, įvairiapusiška, galiausiai vis tiek dažniausiai pasielgia kaip įnoringa kvailelė, o vardan iš anksto suplanauotų siužeto posūkių jos priimamiems sprendimams nepadaro įtakos nei karas, nei badas. Didžiąją dalį laiko tik ir norisi, kad ji paklausytų vidinių instinktų ir nustotų gimdyti vaikus ir skaudinti visus aplink, todėl galiausiai belieka lengviau atsidusti, kai viskas pasibaigia – ne tik dėl to, kad kelionė buvo per ilga, sekinanti ir verčianti net kantriausią skaitytoją tapti vaiku, vis iš naujo tikrinant: „Ar jau atvažiavom?“, bet ir todėl, kad pabaiga iš tiesų yra geriausia knygos dalis. Nes sveikas protas pagaliau nugali. Todėl ne, neoficialių tęsinių į rankas imti neplanuoju. Nes kad ir kaip mėgčiau laimingas pabaigas, amžiną meilę ir romantiškus padūsavimus, susiprotėjimai ir praregėjimai, net jei ir pavėluoti, man patinka kur kas labiau.
Tepasiekia mane po šitos apžvalgos akmenų kruša – visų intelektualų, klasikos mylėtojų, literatūros vertintojų ir garbintojų, pasiruošusių klauptis prieš Margaret Mitchell altorių. Didvyriškai iškentėsiu visus smūgius ir vis tiek sakysiu: Dieve, kaip pavargau. Nes yra riba, kiek žmogus gali iškentėti padūsavimų ir aikčiojimų, dramatiškų žvilgsnių į tolį, šokiruojančių susilietimų rankomis ir žvilgsnių per virpančias blakstienas. Yra riba, kiek puslapių galima aprašinėti medvilnės laukus ir ligonių slaugymą, jojimą arkliais ir krinolino šiugždesį. Yra riba, kiek kartų galima skaitytoją įtikinėti: viską viską gali, jei tik labai nori. Aš būčiau patikėjus ir po šešių šimtų puslapių, Margaret, nereikėjo manęs užversti visais tūkstančiu trimis šimtais.
Nesupraskit manęs neteisingai, tai – puikus istorinis klasikinis romanas. Jis parašytas kinematografiškai ir virtuoziškai, veikėjai – neabejotinai pralenkiantys laiką, o meilės istorijos, trikampiai ir keturkampiai suvirpina net tokios cinikės širdį kaip kad manoji. Bet „Vėjo nublokštiems“ trūksta harmonijos ir balanso. Kai visas skyrius dedikuotas orui, kalboms apie smulkius kasdienybės niuansus ir nuosprendžiams, kurią suknelę vilkėti, atrodo beveik juokingai, kai gyvenimus keičiančios mirtys, gimimai, siužetą drastiškai pasukantys sprendimai yra aprašomi vos viena pastraipa. Autorė taip drąsiai, savo laikmetį aplenkiančiai, kartais net šokiruojančiai formuoja Skarlet Oharą – savanaudę, oportunistę, nesutvertą motinystei, kitų moterų nekenčiančią, manipuliatorę. Laisva ranka aprašinėja jos mintis apie nemeilę savo vaikams ar linkėjimą kokiai giminaitei greičiau užversti kojas, bet didžiąją dalį laiko spjauna į savo kuriamą sudėtingą Skarlet psichologinį portretą ir iš tokių įdomybių skaitytojui palieka vos užuominų trupinius, pasirinkdama šimtas septyniasdešimt ketvirtą kartą aprašyti saulėlydį, namų ilgesį ar karo siaubą. M.Mitchell turėjo puikią galimybę sukurti iš kojų verčiančią, dviejų netikėtai vienas kitą sutikusių ir tobulai vienas kitam tinkančių, savo laikmetyje absoliučiai neįsipaišančių žmonių meilės istoriją, tačiau paskandina ją tokioje dusinančioje grafomanijoje, kad nebelieka jėgų šieno kupetoje ieškoti tų kelių iš tiesų jos talentą geriausiai perteikiančių adatų.
Kaip ir daugelyje istorinių romanų, skaitytojui visai ne pro šalį vietomis užsimerkti. Nors rasizmo problema aprašoma šiek tiek įdomiau nei galima tikėtis, rasizmas, net ir apkaišiotas gėlėmis, išlieka rasizmu – čia ir vergai neatlaikytų, jei šeimininkai jais nepasirūpintų, ir KKK tik gynė moteris nuo savo prigimties nevaldančiųjų, ir šiaip „tie negrai tokie biškį kaip vaikai“. Ir Skarlet, kad ir kokia pralenkianti laiką, versli, įvairiapusiška, galiausiai vis tiek dažniausiai pasielgia kaip įnoringa kvailelė, o vardan iš anksto suplanauotų siužeto posūkių jos priimamiems sprendimams nepadaro įtakos nei karas, nei badas. Didžiąją dalį laiko tik ir norisi, kad ji paklausytų vidinių instinktų ir nustotų gimdyti vaikus ir skaudinti visus aplink, todėl galiausiai belieka lengviau atsidusti, kai viskas pasibaigia – ne tik dėl to, kad kelionė buvo per ilga, sekinanti ir verčianti net kantriausią skaitytoją tapti vaiku, vis iš naujo tikrinant: „Ar jau atvažiavom?“, bet ir todėl, kad pabaiga iš tiesų yra geriausia knygos dalis. Nes sveikas protas pagaliau nugali. Todėl ne, neoficialių tęsinių į rankas imti neplanuoju. Nes kad ir kaip mėgčiau laimingas pabaigas, amžiną meilę ir romantiškus padūsavimus, susiprotėjimai ir praregėjimai, net jei ir pavėluoti, man patinka kur kas labiau.