A review by knygu_skaitytoja
The Fandom by Anna Day

3.0

Kaip bebūtų keista kiekvienas iš mūsų turime savo pačią mėgstamiausią knygą, filmą, animacinį filmuką, sporto komandą, dainų atlikėją, dėl kurio esame pametę galvas (aš be galo dievinu Jennifer Lopez). Visi pamename tikrai, kaip vaikystėje rinkdavome spalvotus popieriukus, įžimybių nuotraukas, „kepsus“ ar panašiai.Kad ir kaip būtų, tačiau mes visi priklausome FANDOM, ir knygos autorė, Anna Day, visa tai perkelia visiškai į kitą lygį. Ji parodo, kad kartais mūsų svajonės, būti kažkuo, turėti kažką, nuvykti kažkur ar panaišiai, gali peržengti realybės ribas, tačiau ar tikrai esate pasiruošę dėl to paaukoti viską? Knyga buvo jau senokai, kaip ir daugelis jų paskutiniu metu, mano knygų lentynoje, tačiau dabar ji pasirodė ta knyga po „Geltonojo Kroumo“. Kai ją pirkau man patiko jos viršelis, nieko nepasakantis apie knygos turinį, ir ant jo užrašas „Ar esi pasiruošęs mirti dėl savo mėgstamiausios istorijos?“. Knygas taip anksčiau ir rinkdavausi. Gražus viršelis – imu! Ir manau tikrai nenusipyliau. Knyga parašyta gana lengvu tekstu, skyriai nėra ilgi, tačiau gal kiek silpnoka turinio atžvilgiu. Istorija tikrai parašyta įdomiai, tokios dar nesu skaičiusi (o mažesnė būdama beveik gyvenau bibliotekoje), tačiau pradžia kiek padrika. Viskas taip greitai įvyksta ir nėra aišku kas ir kaip čia ir kodėl. Paralelinė visata? Gal kiek buvo per daug toks pamąstymas, tačiau knyga vietomis yra labai jau nuspėjama. Jei tik suprantate istorijų kūrimo pagrindinius dėsnius ir principus. Pradžioje pateikiamas būsimos istorijos siužetas, bet kaip ir filmuose, taip ir knygoje suprantame, kad niekas nevyksta pagal planą. Bet nepaisant nuspėjamumo, istoriją yra įdomu skaityti, nes galvoje vis kirba klausimas, kaip čia viskas pasibaigs, kas vyks toliau, ar jie išsigelbės, o gal mirs? Tai yra šios istorijos varomasis variklis. Visa istorija yra pasakojama vieno žmogaus, iš jo suvokimo perspektyvos, tačiau galbūt būtų įdomiau buvę jei tai būtų padalinta skyriais kiekvieno iš pagrindinių veikėjų mintimis. Stilistika, kaip tarkim ir bado žaidynių, tačiau autorė nesistengė sukurti kažko mums dar negirdėjo distopinio pasaulio. Ji tiesiog paėmė vienaip ar kitaip jau girdėtus dalykus, truputį pakoregavo, kad skambėtų kitaip, pridėjo daugiau dramos ir paleido į laisvę. Todėl skaitant knygą „Fandom” vienu metu jautiesi tarsi jau būtum skaitęs ir neskaitęs šios istorijos. Tai iš tiesų meistriškai panaudotas dalykas, nes autorei nereikia skaitytojo perkrauti to pasaulio aprašymais, kad galėtų geriau susipažinti su nauja aplinka. Taip sutaupoma laiko, puslapių, skaitytojų nervų, ir galima iškart pulti į pačią įdomiausią istorijos vietą – veiksmą. Kad ir kaip būtų, knyga varčiau tikrai su malonumu ir manau dar kuris laikas galvosiu apie šią istoriją, net ir užvertusi ją ir perskaičiuosi paskutinius jos puslapius. Rekomendacija knygos tiems, kuriems patinka distopijos žanras.
Taigi, bet ar tikrai mėgstamiausia istorija verta mirties?