Scan barcode
A review by sofijakryz
Paskutinieji liudytojai by Svetlana Alexiévich
5.0
Padariau klaidą. Tarp Aleksijevič reikia daryti pertraukas. Jei išeina, ilgesnes. Nes labai jau sodrūs tie amžininkų prisiminimai. Ir turtingi - ypač skausmu. Ir perdozuoti negalima - atbuksi.
O aš užskubėjau.
Užtat šita skaitėsi sunkiau. "Karo veidas ne moteriškas" įspūdžiai dar nepriblėsę. O ir apskritai - su jaunomis, bet jau suaugusiomis moterimis, kad ir kokie nežmoniški jų potyriai, tapatintis lengviau. Nes ką reiškia būti vaiku - jau pamiršau. Ką reiškia būti vaiku kare - nei žinosiu, nei suprasiu. Taip, yra tie bendrieji dalykai. Baimė, kad prarasi pačius brangiausius žmones - mamą, tėtį, brolius ir seseris. Kad liksi vienas, visiškai vienas ir taip labai baisiame pasaulyje. O čia dar karas.
Bet va visi tie potyriai, kurių niekas, kad ir kokio amžiaus būtų, patirti neturėtų...
Ateina kas nors ir sušaudo ar sudegina visą kaimą. Va taip va, nes tiesiog. Ateina kas nors ir išsiveda tavo tėvus. Broliukus. Sesutes. Senelius. Kaimynus. Ir viskas, jų nebėr. Arba čia pat juos sušaudo. Užpjudo šunimis. Ar dar kaip išmėsinėja. Tau prie akių. Kad gyvenimas per geras nepasirodytų.
Arba išeina tavo tėtis ar mama į karą ir negrįžta. Niekad. O tu visą - visą - gyvenimą jų lauki.
Pasakojo mano tėtis, kad ėjo į darbą, o aš, dar visai mažytė, jo paleisti nenorėjau. Nepamenu, bet sakė, jog klykiau taip, kad per pusę miesto kvartalo buvo girdėti. Į darbą žmogus ėjo. O čia - į karą...
Bijosiu dabar Kalėdų parvažinėti. Nes ir taip po to grįžti nefaina. O čia, įsivaizduok, viskas, nebėr pas ką...
O dar kai taip baisu, taip baisu, kad pamiršti, kas esi... Ir nebėra kam priminti. Viskas, tampi kažkuo kitu. Visam gyvenimui. Nes o kaip gyventi? Kažkaip tai reikia...
Ir kiek tokių liudijimų...
Ne visi, aišku. Vaikus, kiek kas kada beišgali, saugo. Gina, kad jei tik pavyks, to patirti netektų. O dar ir žmogaus smegenys turi nuostabią savybę - pamiršti. Kas ir nuostabu, ir kraupu - bent pora liudijimų tokie trauminiai, kad liudininkai tiesiog nepajėgia prisiminti.
Ir kiek tokių prisiminimų... Ištisa karta...
Labai skirtingos knygos. Apie tą patį, bet pjūviai visai kitokie. Jei "Karo veidas ne moteriškas" - apie tai, kokia žiauri kareivio dalia (nemanau, kad vyrams karas mielesnis, įtariu, kad jiems - spaudimas kitaip jį priimti ar kitaip apie jį pasakoti), tai "Paskutinieji liudytojai" - apie tai, koks baisus jis civiliui. Ir apie tai, kad nemenkas šansas, kad tu, kaip bėgtum, kaip tave saugotų ir gintų, nuo jo nepabėgsi. Galbūt visam gyvenimui.
Vėlgi - labai skaudi, bet perskaityti reikia. Tiesiog kad, kiek išeina, suprastum ir neleistum, kad kažkam kitam taip nutiktų.
O aš užskubėjau.
Užtat šita skaitėsi sunkiau. "Karo veidas ne moteriškas" įspūdžiai dar nepriblėsę. O ir apskritai - su jaunomis, bet jau suaugusiomis moterimis, kad ir kokie nežmoniški jų potyriai, tapatintis lengviau. Nes ką reiškia būti vaiku - jau pamiršau. Ką reiškia būti vaiku kare - nei žinosiu, nei suprasiu. Taip, yra tie bendrieji dalykai. Baimė, kad prarasi pačius brangiausius žmones - mamą, tėtį, brolius ir seseris. Kad liksi vienas, visiškai vienas ir taip labai baisiame pasaulyje. O čia dar karas.
Bet va visi tie potyriai, kurių niekas, kad ir kokio amžiaus būtų, patirti neturėtų...
Ateina kas nors ir sušaudo ar sudegina visą kaimą. Va taip va, nes tiesiog. Ateina kas nors ir išsiveda tavo tėvus. Broliukus. Sesutes. Senelius. Kaimynus. Ir viskas, jų nebėr. Arba čia pat juos sušaudo. Užpjudo šunimis. Ar dar kaip išmėsinėja. Tau prie akių. Kad gyvenimas per geras nepasirodytų.
Arba išeina tavo tėtis ar mama į karą ir negrįžta. Niekad. O tu visą - visą - gyvenimą jų lauki.
Pasakojo mano tėtis, kad ėjo į darbą, o aš, dar visai mažytė, jo paleisti nenorėjau. Nepamenu, bet sakė, jog klykiau taip, kad per pusę miesto kvartalo buvo girdėti. Į darbą žmogus ėjo. O čia - į karą...
Bijosiu dabar Kalėdų parvažinėti. Nes ir taip po to grįžti nefaina. O čia, įsivaizduok, viskas, nebėr pas ką...
O dar kai taip baisu, taip baisu, kad pamiršti, kas esi... Ir nebėra kam priminti. Viskas, tampi kažkuo kitu. Visam gyvenimui. Nes o kaip gyventi? Kažkaip tai reikia...
Ir kiek tokių liudijimų...
Ne visi, aišku. Vaikus, kiek kas kada beišgali, saugo. Gina, kad jei tik pavyks, to patirti netektų. O dar ir žmogaus smegenys turi nuostabią savybę - pamiršti. Kas ir nuostabu, ir kraupu - bent pora liudijimų tokie trauminiai, kad liudininkai tiesiog nepajėgia prisiminti.
Ir kiek tokių prisiminimų... Ištisa karta...
Labai skirtingos knygos. Apie tą patį, bet pjūviai visai kitokie. Jei "Karo veidas ne moteriškas" - apie tai, kokia žiauri kareivio dalia (nemanau, kad vyrams karas mielesnis, įtariu, kad jiems - spaudimas kitaip jį priimti ar kitaip apie jį pasakoti), tai "Paskutinieji liudytojai" - apie tai, koks baisus jis civiliui. Ir apie tai, kad nemenkas šansas, kad tu, kaip bėgtum, kaip tave saugotų ir gintų, nuo jo nepabėgsi. Galbūt visam gyvenimui.
Vėlgi - labai skaudi, bet perskaityti reikia. Tiesiog kad, kiek išeina, suprastum ir neleistum, kad kažkam kitam taip nutiktų.