Take a photo of a barcode or cover
A review by patricijatilv
Našlė vieneriems metams by John Irving
5.0
4.5/5
Knyga knygoje. Ir tada dar viena. Ir dar. Ir dienoraštis, ir laiškas, ir gimimo, ir mirties liudijimas. Knyga apie knygas. Apie gyvenimą, bet ar ne visos jos šiaip tokios? Apie tėvus ir dukras, mamas ir sūnus, prostitutes ir policininkus, seksą ir mirtį, smūgius – gyvenimo ar tų, su kuriais jame susiduri. Kartais net neaišku, kurie daužo stipriau. Apie nuotraukas ir randus, Raudonųjų žibintų kvartalą ir skvošą, vaikus ir vairavimo pamokas, alkoholį ir žmogžudystes, iškrypėlius ir nepavojingai išprotėjusius, rašančius širdimi ir rašančius protu.
Irvingo tekstuose lengva paskęsti. Tuose Dikensiškuose smulkmeniškuose aprašymuose, niuansų narstymuose ir žmonių bei vietų skrodimuose, pasikartojimuose ir pasikartojimų pergalvojimuose. Bet Našlė mane užliūliavo nuo pat pirmųjų puslapių – talentingai papasakota istorija, vietomis tokia amerikietiškai pagreitį pagavusiai bestseleriška, vietomis tokia giliai vieniša ir skausminga, beveik skandinaviškai šalta ir lėta, britiškai juokinga, daniškai pamatuotai laisva. Rusiškai matrioškiška: tik ir spėk gaudyti kiekvieną istoriją istorijoje, veikėją akimis Irvingo, akimis skaitytojo, akimis paties veikiančiojo. Irvingo talentas parodyti tuos pačius poelgius ir tuos pačius žmones iš tokių skirtingų pusių, kaip parodo gal nebent pats gyvenimas. Ir per 640 puslapių nelieka nei vieno neišnarstyto kaulelio, nei vieno pradėto ir į tobulą piešinį nesusidėliojančio potepio: net tie, kurie atrodo beprasmiai, galiausiai vis tiek randa savo vietą dėlionėje, tokioje nerūpestingai smulkmeniškoje, kad tik toks pat nerūpestingai smulkmeniškas skaitytojas gali jame atrasti neišsemiamą malonumą.
Ir tai vienas tų atvejų, kur kaip ir gyvenime, išsisprendžia tik kai kas, o ir viskas ne taip, kaip norėtumei. Ir net atrodo, kad Irvingas gale pagaili skaitytojo, net šiek tiek Holivudiškai. Nebūtina, bet gestas gražus. Saldi užuomina, vis tiek negalinti paneigti viso skausmo, kuriuo kiek nerūpestingai, bet vis tiek reikšmingai persunktas kiekvienas Našlės puslapis. Bet negalėčiau nei visiems, nei daugeliui rekomenduoti. Daug humoro, kuris dažnam gali pasirodyti per piktas. Daug purvo, kuris niekada nenusiplauna. Daug tokio gyvenimo, apie kurį nenorime galvoti ir kuriame baisu atpažinti save ir savus. Daug veikėjų, kurių iki galo niekas neleidžia pamilti, daug klausimų, į kuriuos vis tiek reikės atsakyti pačiam, net jei kartu praleidote 640 puslapių. Bet mėgavausi kiekvienu jų ir jaučiuosi tobulai užbaigusi 2020-uosius.
Knyga knygoje. Ir tada dar viena. Ir dar. Ir dienoraštis, ir laiškas, ir gimimo, ir mirties liudijimas. Knyga apie knygas. Apie gyvenimą, bet ar ne visos jos šiaip tokios? Apie tėvus ir dukras, mamas ir sūnus, prostitutes ir policininkus, seksą ir mirtį, smūgius – gyvenimo ar tų, su kuriais jame susiduri. Kartais net neaišku, kurie daužo stipriau. Apie nuotraukas ir randus, Raudonųjų žibintų kvartalą ir skvošą, vaikus ir vairavimo pamokas, alkoholį ir žmogžudystes, iškrypėlius ir nepavojingai išprotėjusius, rašančius širdimi ir rašančius protu.
Irvingo tekstuose lengva paskęsti. Tuose Dikensiškuose smulkmeniškuose aprašymuose, niuansų narstymuose ir žmonių bei vietų skrodimuose, pasikartojimuose ir pasikartojimų pergalvojimuose. Bet Našlė mane užliūliavo nuo pat pirmųjų puslapių – talentingai papasakota istorija, vietomis tokia amerikietiškai pagreitį pagavusiai bestseleriška, vietomis tokia giliai vieniša ir skausminga, beveik skandinaviškai šalta ir lėta, britiškai juokinga, daniškai pamatuotai laisva. Rusiškai matrioškiška: tik ir spėk gaudyti kiekvieną istoriją istorijoje, veikėją akimis Irvingo, akimis skaitytojo, akimis paties veikiančiojo. Irvingo talentas parodyti tuos pačius poelgius ir tuos pačius žmones iš tokių skirtingų pusių, kaip parodo gal nebent pats gyvenimas. Ir per 640 puslapių nelieka nei vieno neišnarstyto kaulelio, nei vieno pradėto ir į tobulą piešinį nesusidėliojančio potepio: net tie, kurie atrodo beprasmiai, galiausiai vis tiek randa savo vietą dėlionėje, tokioje nerūpestingai smulkmeniškoje, kad tik toks pat nerūpestingai smulkmeniškas skaitytojas gali jame atrasti neišsemiamą malonumą.
Ir tai vienas tų atvejų, kur kaip ir gyvenime, išsisprendžia tik kai kas, o ir viskas ne taip, kaip norėtumei. Ir net atrodo, kad Irvingas gale pagaili skaitytojo, net šiek tiek Holivudiškai. Nebūtina, bet gestas gražus. Saldi užuomina, vis tiek negalinti paneigti viso skausmo, kuriuo kiek nerūpestingai, bet vis tiek reikšmingai persunktas kiekvienas Našlės puslapis. Bet negalėčiau nei visiems, nei daugeliui rekomenduoti. Daug humoro, kuris dažnam gali pasirodyti per piktas. Daug purvo, kuris niekada nenusiplauna. Daug tokio gyvenimo, apie kurį nenorime galvoti ir kuriame baisu atpažinti save ir savus. Daug veikėjų, kurių iki galo niekas neleidžia pamilti, daug klausimų, į kuriuos vis tiek reikės atsakyti pačiam, net jei kartu praleidote 640 puslapių. Bet mėgavausi kiekvienu jų ir jaučiuosi tobulai užbaigusi 2020-uosius.