Scan barcode
A review by sofijakryz
Karo veidas nemoteriškas by Svetlana Alexiévich, Alma Lapinskienė
5.0
Skaičiau ir braukiausi. Tada vėl skaičiau ir vėl braukiausi.
Vienareikšmiškai: stipriausia lig šiol skaityta antikarinė knyga.
Taip puikiai sudėlioja į vietą visus esminius akcentus. Ir tiek paaiškina, nuo pat įžangos. Net ir apie dabartinį karą Ukrainoje:
"Mokyklos bibliotekoje - pusė knygų apie karą. Ir kaimo, ir rajono centre, kur tėvas dažnai važiuodavo knygų. Dabar turiu atsakymą - kodėl. Negi atsitiktinai? Mes visą laiką kariavome arba ruošėmės karui."
"Mokykloje mus mokė mylėti mirtį. Rašydavome rašinius apie tai, kaip norėtume numirti vardan... Svajojome..."
Čia - Aleksijevič žodžiai apie jų kartą, augusią Sovietų Sąjungoje. Ko iš tų žmonių, niekada taip ir neišsilaisvinusių, norėti? Tame tarpe, ir iš to niekšo Rytuose?
Jiems masinis Stokholmo sindromas. Po šiai dienai. Perduodamas iš kartos į kartą.
Ištisą valstybę psichoterapijai uždaryti.
"Suprantu, kad čia karas nepasibaigęs ir niekada nepasibaigs." Čia - apie vienos liudininkės namus.
O patys liudininkių - ir kelių liudininkų - prisiminimai... Prieš juos nublanksta viskas.
"Įsiminiau kokią duoną valgėm. Miltų joje beveik nebuvo, šiaip visko, o daugiausia - vandens. Ta duona paguli ant stalo, ir šalia jos atsiranda balutė, ją išlaižydavome."
"Protu ir širdimi aš atlaikydavau, neatlaikydavau fiziškai. Fizinių krūvių... Pamenu, kaip tąsėme sviedinius, kaip per purvą traukėme pabūklus, ypač Ukrainoje, tokia sunki žemė po lietaus arba pavasarį, kaip tešla. Netgi brolišką kapą iškasti ir palaidoti draugus, kai visi tris paras nemiegoję... netgi tai sunku. Jau neverkėme, kad verktum, irgi reikia jėgų, o norėjome tik miegoti. Miegoti ir miegoti."
"O kaip būti vyru? Neįmanoma būti vyru. Mūsų mintys - viena, o prigimtis - kas kita. Mūsų biologija...
Einame... Gal du šimtai merginų, o užpakalyje apie du šimtus vyrų. Tvyro karštis. Spartus žygis - trisdešimt kilometrų. Trisdešimt! Mes einame, o po mūsų smėlyje raudonos dėmės... Raudoni pėdsakai... Na, tie reikalai... Mūsiški... Kaip tu čia ką paslėpsi? Kareiviai eina paskui ir nuduoda, kad nieko nepastebi... Nežiūri po kojomis... Mūsų kelnės išdžiūdavo, darydavosi kaip stiklinės. Pjaudavo. Ten buvo žaizdos ir visada tvyrojo kraujo kvapas. Juk mums nieko neduodavo...
<...>
Nusikapstėme iki perkėlos, ir čia mus ima bombarduoti. Bombardavimas - baisingas, vyrai - kas kur slėptis. Šaukia mus... O mes bombardavimo negirdim, ne tas galvoje, mes greičiau į upę. Prie vandens... Vanduo! Vanduo! Ir tupėjome ten tol, kol atmirkome... Po skeveldromis... Štai kas... Gėda buvo baisesnė už mirtį. Ir keletas mergiočių vandenyje žuvo..."
"Degė viskas, pavyzdžiui, Volgoje net vanduo degė. Netgi žiemą upė neužšaldavo, o degdavo. Viskas degė... Stalingrade nebuvo nė vieno žemės grano, nepermirkusio žmogaus krauju. Rusų ir vokiečių. Ir benzinu... Tepalais..."
Čia tik dalis. Kiti tokie skaudūs, kad dėti nedrįstu. Perskaityti reikia.
O ir gretutinis visuomenės pjūvis ko vertas. Prisiminimai - liudininkių, dirbusių ir kariavusių labai įvairiose rolėse. O paveikslas... Per rūdis ir lūžtančius krumpliaračius atėjusi lygiava, sukama pačių žmonių. Lygiagretus totalinis, brutalus, klaikus seksizmas ir net ne dvigubi, o keturlinki ir persukti standartai. Sulaužyti žmonės, pamilę Didįjį Brolį. Ir kaip jiems už tą meilę mokėta - lageriais, kalėjimais, kančiomis, patyčiomis. Purvas, kančia, skausmas, skausmas ir begalinis skausmas. Meilė, neapykanta. Ir noras gyventi.
"Paklauskite manęs: kas yra laimė? Atsakysiu: tarp žuvusių staiga rasti gyvą žmogų..."
"Kas buvo kare, tas žino, ką reiškia išsiskirti vienai dienai. Tik vienai dienai..."
Kas stebino (nors gal ir neturėtų), kad dauguma liudininkių į karą išėjo pačios, neverčiamos, dar vaikais būdamos. Penkiolikonės, šešiolikinės.
Ir tas visuomenės požiūris. O moterys tai ir kitur kariavo. Amžinatilsį Karalienė - irgi ruošta karinio sunkvežimio vairuotoja. Tačiau tokia knyga angluose gimti negalėjo.
"Iki Berlyno su armija nuėjau...
Grįžau į savo kaimą su dviem šlovės ordinais ir medaliais. Pagyvenau tris dienas, o ketvirtą ankstutėliai, kol visi miega, mama kelia mane iš lovos: "Dukrele, sudėjau tau ryšuliuką. Išeik... Išeik... Auga dar dvi tavo jaunesnės seserys. Kas jas ves? Visi žino, kad tu ketverius metus buvai fronte, su vyrais..."
Nelieskite mano sielos. Parašykite, kaip kiti, apie mano apdovanojimus..."
Motina savo dvidešimtmetei dukrai taip.
"Argi normali moteris eis į karą? Išmoks šaudyti? Todėl ir normalaus kūdikio negali pagimdyti."
Pastarieji žodžiai - vyro žmonai, po karo pagimdžiusiai neįgalų vaiką.
Ir tam tikros prasprūstančios istorinės detalės. Mokyklose besilankantys veteranai iš Ispanijos pilietinio karo. Ispanų pilietinio karo našlaičiai. Pramogai grojamas "Internacionalas". Maldos ikonoms ir Stalinui. Visuotinė paranoja.
"Kalbėdavosi tyliai... Pusbalsiu... Niekada nesikalbėdavo grupė žmonių, o visada tik dviese. Trečias nereikalingas, trečias įskųs..."
Kažkas paralelaus.
Skaityti, būtinai skaityti.
Vienareikšmiškai: stipriausia lig šiol skaityta antikarinė knyga.
Taip puikiai sudėlioja į vietą visus esminius akcentus. Ir tiek paaiškina, nuo pat įžangos. Net ir apie dabartinį karą Ukrainoje:
"Mokyklos bibliotekoje - pusė knygų apie karą. Ir kaimo, ir rajono centre, kur tėvas dažnai važiuodavo knygų. Dabar turiu atsakymą - kodėl. Negi atsitiktinai? Mes visą laiką kariavome arba ruošėmės karui."
"Mokykloje mus mokė mylėti mirtį. Rašydavome rašinius apie tai, kaip norėtume numirti vardan... Svajojome..."
Čia - Aleksijevič žodžiai apie jų kartą, augusią Sovietų Sąjungoje. Ko iš tų žmonių, niekada taip ir neišsilaisvinusių, norėti? Tame tarpe, ir iš to niekšo Rytuose?
Jiems masinis Stokholmo sindromas. Po šiai dienai. Perduodamas iš kartos į kartą.
Ištisą valstybę psichoterapijai uždaryti.
"Suprantu, kad čia karas nepasibaigęs ir niekada nepasibaigs." Čia - apie vienos liudininkės namus.
O patys liudininkių - ir kelių liudininkų - prisiminimai... Prieš juos nublanksta viskas.
"Įsiminiau kokią duoną valgėm. Miltų joje beveik nebuvo, šiaip visko, o daugiausia - vandens. Ta duona paguli ant stalo, ir šalia jos atsiranda balutė, ją išlaižydavome."
"Protu ir širdimi aš atlaikydavau, neatlaikydavau fiziškai. Fizinių krūvių... Pamenu, kaip tąsėme sviedinius, kaip per purvą traukėme pabūklus, ypač Ukrainoje, tokia sunki žemė po lietaus arba pavasarį, kaip tešla. Netgi brolišką kapą iškasti ir palaidoti draugus, kai visi tris paras nemiegoję... netgi tai sunku. Jau neverkėme, kad verktum, irgi reikia jėgų, o norėjome tik miegoti. Miegoti ir miegoti."
"O kaip būti vyru? Neįmanoma būti vyru. Mūsų mintys - viena, o prigimtis - kas kita. Mūsų biologija...
Einame... Gal du šimtai merginų, o užpakalyje apie du šimtus vyrų. Tvyro karštis. Spartus žygis - trisdešimt kilometrų. Trisdešimt! Mes einame, o po mūsų smėlyje raudonos dėmės... Raudoni pėdsakai... Na, tie reikalai... Mūsiški... Kaip tu čia ką paslėpsi? Kareiviai eina paskui ir nuduoda, kad nieko nepastebi... Nežiūri po kojomis... Mūsų kelnės išdžiūdavo, darydavosi kaip stiklinės. Pjaudavo. Ten buvo žaizdos ir visada tvyrojo kraujo kvapas. Juk mums nieko neduodavo...
<...>
Nusikapstėme iki perkėlos, ir čia mus ima bombarduoti. Bombardavimas - baisingas, vyrai - kas kur slėptis. Šaukia mus... O mes bombardavimo negirdim, ne tas galvoje, mes greičiau į upę. Prie vandens... Vanduo! Vanduo! Ir tupėjome ten tol, kol atmirkome... Po skeveldromis... Štai kas... Gėda buvo baisesnė už mirtį. Ir keletas mergiočių vandenyje žuvo..."
"Degė viskas, pavyzdžiui, Volgoje net vanduo degė. Netgi žiemą upė neužšaldavo, o degdavo. Viskas degė... Stalingrade nebuvo nė vieno žemės grano, nepermirkusio žmogaus krauju. Rusų ir vokiečių. Ir benzinu... Tepalais..."
Čia tik dalis. Kiti tokie skaudūs, kad dėti nedrįstu. Perskaityti reikia.
O ir gretutinis visuomenės pjūvis ko vertas. Prisiminimai - liudininkių, dirbusių ir kariavusių labai įvairiose rolėse. O paveikslas... Per rūdis ir lūžtančius krumpliaračius atėjusi lygiava, sukama pačių žmonių. Lygiagretus totalinis, brutalus, klaikus seksizmas ir net ne dvigubi, o keturlinki ir persukti standartai. Sulaužyti žmonės, pamilę Didįjį Brolį. Ir kaip jiems už tą meilę mokėta - lageriais, kalėjimais, kančiomis, patyčiomis. Purvas, kančia, skausmas, skausmas ir begalinis skausmas. Meilė, neapykanta. Ir noras gyventi.
"Paklauskite manęs: kas yra laimė? Atsakysiu: tarp žuvusių staiga rasti gyvą žmogų..."
"Kas buvo kare, tas žino, ką reiškia išsiskirti vienai dienai. Tik vienai dienai..."
Kas stebino (nors gal ir neturėtų), kad dauguma liudininkių į karą išėjo pačios, neverčiamos, dar vaikais būdamos. Penkiolikonės, šešiolikinės.
Ir tas visuomenės požiūris. O moterys tai ir kitur kariavo. Amžinatilsį Karalienė - irgi ruošta karinio sunkvežimio vairuotoja. Tačiau tokia knyga angluose gimti negalėjo.
"Iki Berlyno su armija nuėjau...
Grįžau į savo kaimą su dviem šlovės ordinais ir medaliais. Pagyvenau tris dienas, o ketvirtą ankstutėliai, kol visi miega, mama kelia mane iš lovos: "Dukrele, sudėjau tau ryšuliuką. Išeik... Išeik... Auga dar dvi tavo jaunesnės seserys. Kas jas ves? Visi žino, kad tu ketverius metus buvai fronte, su vyrais..."
Nelieskite mano sielos. Parašykite, kaip kiti, apie mano apdovanojimus..."
Motina savo dvidešimtmetei dukrai taip.
"Argi normali moteris eis į karą? Išmoks šaudyti? Todėl ir normalaus kūdikio negali pagimdyti."
Pastarieji žodžiai - vyro žmonai, po karo pagimdžiusiai neįgalų vaiką.
Ir tam tikros prasprūstančios istorinės detalės. Mokyklose besilankantys veteranai iš Ispanijos pilietinio karo. Ispanų pilietinio karo našlaičiai. Pramogai grojamas "Internacionalas". Maldos ikonoms ir Stalinui. Visuotinė paranoja.
"Kalbėdavosi tyliai... Pusbalsiu... Niekada nesikalbėdavo grupė žmonių, o visada tik dviese. Trečias nereikalingas, trečias įskųs..."
Kažkas paralelaus.
Skaityti, būtinai skaityti.