Take a photo of a barcode or cover
knygarankoje 's review for:
Karas, kurį galiausiai laimėjau
by Kimberly Brubaker Bradley
Vos tik baigiau skaityti pirmąją šios knygų serijos dalį – ”Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą” – antroji dalis mano rankose atsirado labai greitai. Tiesa, labai nenorėjau taip greitai perskaityti ir pabaigti abiejų dalių, tad padariau šiokią tokią pertrauką, kad pataupyčiau. O kam? Antrąją knygą perskaičiau per apytiksliai dvi dienas. Vadinasi pataupiau.
Antroje Kimberly Brubaker Bradley knygoje ”Karas, kurį galiausiai laimėjau” toliau pasakojama Ados ir Džeimso bei jų naujosios šeimos – Suzanos ir Tortonų giminės – gyvenimo istorija. Vokiečių bombai užkritus ant Bekės palikto namo Suzanai, ji su vaikais, Tortonams pasiūlus, persikėlė gyventi į jų turimą kotedžą. Gyvendami ten jie jaučiasi kiek sukaustyti: patalpų atmosfera ne tokia kaip buvusių namų, kur viskas buvo jauku ir širdžiai artima. Tiesa, laikai taip pat buvo pakitę: kariniai veiksmai suveržė šalies diržus dar labiau, maistas buvo ribojamas griežčiau, nuo bažnyčios smailės MST (moterų tarnybos) narės stebėdavo, kur kildavo gaisrai ir t.t. Visur tvyrojo įtampa.
Neramumai šalyje nesutrugdė Adai mėgautis jojimu, rūpintis Bateriu bei dirbti su Fredu arklidėse. Tai buvo pagrindinis dalykas, padėjęs mergaitei atitrūkti nuo kasdienybės ir pamiršti pasaulio problemas. Ji troško rūpintis Džeimsu ir darė viską, ką galėjo, kad tinkamai globotų Suzaną. Artimųjų sveikata ir saugumas Adai buvo svarbiau už ją pačią.
Gyvendami Tortonų kotedže Ada ir Džeimsas susiduria su įvairiais nutikimais, vienaip ar kitaip pakeitusiais jų požiūri. Jiems tenka išgyventi nemažai blogų įvykių, kėlusių nemalonius jausmus, sutrikdžiusių dar jautrias jų mintis. Taip pat jų gyvenamoje aplinkoje buvo ir daug gėrio: Suzanos rūpestis ir globa, broliška meilė, geriausios draugės Megės vizitai, suartėjimas su Džonatanu ir apskritai visa Tortonų šeima bei dar daugelis mažų, bet reikšmingų džiaugsmų. Kad ir karo pavojus neleido jiems atsipalaiduoti, vaikai su Suzana visuomet rasdavo būdų, kaip praskaidrinti niūrią kasdienybę, kaip pavojingame laikotarpyje atrasti bent šlakelį laimės. O kai ta laimė pasislėpdavo tamsiausioje ir didžiausioje oloje, šviečiant žvaigždėms, jie visuomet turėjo į ką atsiremti - vienas kitą.
Ši istorija mane visiškai pavergė. Niekuomet nesitikėjau, kad taip sužavės. Autorės rašymo stilius man labai patiko, buvo lengvas, skaitėsi lyg per sviestą, tačiau nebuvo ir paprastas, kai reikdavo, griebdavo už širdies stipriai. Ir antrąją dalį skaitant buvo vietų, kur susigraudinau ir turėjau kiek pristabdyt, kad nepradėčiau raudot. Žinoma, esu labai empatiškas ir jautrus žmogus, bet ir be to, manau, toks jausmingas pasakojimas gali paliesti kiekvieno širdelę. Pabaigus skaityti istoriją toks jausmas, lyg pati būčiau Ados ir Džeimso globėja. Labai įsijaučiau į knygą, ji išlaikė mano susidomėjimą iki pat paskutinių puslapių ir galiausiai, pasibaigus žodžiams ant baltų lapų, paleido, nors visai nesinorėjo.
Abi Kimberly Brubaker Bradley romanai („Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“ & „Karas, kurį galiausiai laimėjau“) neabejotinai keliauja į mano 2020 metų mėgstamiausių knygų sąrašą. Ši knygų serija visiškai suminkštino manąją širdį, leido atsipūsti, bet tuo pačiu metu ir mokėjo surimtėti, kai to reikėjo. Trumpai tariant, lengva, bet gera istorija. Autorė visiškai apsuko man galvą! O kodėl ne visos penkios ⭐️? Tiesiog pirmos serijų dalys dažnai būna geresnės už sekančias.
Už šiuos puikius kūrinius rašytojai be galo dėkoju ir rekomenduoju abi serijos dalis perskaityti net ir vyresniems, kadangi knyga puikiai tiks įvairaus amžiaus žmonėms, ir netgi gali tapti puikia šventine dovana.
Antroje Kimberly Brubaker Bradley knygoje ”Karas, kurį galiausiai laimėjau” toliau pasakojama Ados ir Džeimso bei jų naujosios šeimos – Suzanos ir Tortonų giminės – gyvenimo istorija. Vokiečių bombai užkritus ant Bekės palikto namo Suzanai, ji su vaikais, Tortonams pasiūlus, persikėlė gyventi į jų turimą kotedžą. Gyvendami ten jie jaučiasi kiek sukaustyti: patalpų atmosfera ne tokia kaip buvusių namų, kur viskas buvo jauku ir širdžiai artima. Tiesa, laikai taip pat buvo pakitę: kariniai veiksmai suveržė šalies diržus dar labiau, maistas buvo ribojamas griežčiau, nuo bažnyčios smailės MST (moterų tarnybos) narės stebėdavo, kur kildavo gaisrai ir t.t. Visur tvyrojo įtampa.
Neramumai šalyje nesutrugdė Adai mėgautis jojimu, rūpintis Bateriu bei dirbti su Fredu arklidėse. Tai buvo pagrindinis dalykas, padėjęs mergaitei atitrūkti nuo kasdienybės ir pamiršti pasaulio problemas. Ji troško rūpintis Džeimsu ir darė viską, ką galėjo, kad tinkamai globotų Suzaną. Artimųjų sveikata ir saugumas Adai buvo svarbiau už ją pačią.
Gyvendami Tortonų kotedže Ada ir Džeimsas susiduria su įvairiais nutikimais, vienaip ar kitaip pakeitusiais jų požiūri. Jiems tenka išgyventi nemažai blogų įvykių, kėlusių nemalonius jausmus, sutrikdžiusių dar jautrias jų mintis. Taip pat jų gyvenamoje aplinkoje buvo ir daug gėrio: Suzanos rūpestis ir globa, broliška meilė, geriausios draugės Megės vizitai, suartėjimas su Džonatanu ir apskritai visa Tortonų šeima bei dar daugelis mažų, bet reikšmingų džiaugsmų. Kad ir karo pavojus neleido jiems atsipalaiduoti, vaikai su Suzana visuomet rasdavo būdų, kaip praskaidrinti niūrią kasdienybę, kaip pavojingame laikotarpyje atrasti bent šlakelį laimės. O kai ta laimė pasislėpdavo tamsiausioje ir didžiausioje oloje, šviečiant žvaigždėms, jie visuomet turėjo į ką atsiremti - vienas kitą.
Ši istorija mane visiškai pavergė. Niekuomet nesitikėjau, kad taip sužavės. Autorės rašymo stilius man labai patiko, buvo lengvas, skaitėsi lyg per sviestą, tačiau nebuvo ir paprastas, kai reikdavo, griebdavo už širdies stipriai. Ir antrąją dalį skaitant buvo vietų, kur susigraudinau ir turėjau kiek pristabdyt, kad nepradėčiau raudot. Žinoma, esu labai empatiškas ir jautrus žmogus, bet ir be to, manau, toks jausmingas pasakojimas gali paliesti kiekvieno širdelę. Pabaigus skaityti istoriją toks jausmas, lyg pati būčiau Ados ir Džeimso globėja. Labai įsijaučiau į knygą, ji išlaikė mano susidomėjimą iki pat paskutinių puslapių ir galiausiai, pasibaigus žodžiams ant baltų lapų, paleido, nors visai nesinorėjo.
Abi Kimberly Brubaker Bradley romanai („Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“ & „Karas, kurį galiausiai laimėjau“) neabejotinai keliauja į mano 2020 metų mėgstamiausių knygų sąrašą. Ši knygų serija visiškai suminkštino manąją širdį, leido atsipūsti, bet tuo pačiu metu ir mokėjo surimtėti, kai to reikėjo. Trumpai tariant, lengva, bet gera istorija. Autorė visiškai apsuko man galvą! O kodėl ne visos penkios ⭐️? Tiesiog pirmos serijų dalys dažnai būna geresnės už sekančias.
Už šiuos puikius kūrinius rašytojai be galo dėkoju ir rekomenduoju abi serijos dalis perskaityti net ir vyresniems, kadangi knyga puikiai tiks įvairaus amžiaus žmonėms, ir netgi gali tapti puikia šventine dovana.