Scan barcode
A review by patricijatilv
Marie Stuart by Stefan Zweig
5.0
5/5
Tiems, kurie skaitydami apie 16 amžių nesitiki baltų dantų ir lygių teisių. Kuriems istorija nereiškia tik datos ir fakto – nes aplink dar tiek aplinkybių, niuansų, spėlionių ir galimybių, tiek klausimų, kuriems atsakyti, o ir atsakymams suprasti, reikia dar tiek pat aplinkybių, niuansų ir spėlionių. Ir dar tiek pat klausimų. O labiausiai tiems, kurie kalbėdami apie istoriją klausia ne tik kada?, bet ir kodėl?
Lengva idealizuoti istoriją, ypač tolimą. Jos herojus, ypač nuskriaustuosius. Tačiau Zweigas neidealizuoja Marijos Stiuart. Ji ne visuomet herojė, o gal net niekada ja nebūna – kartais ji nuobodi, vaikiška, susireikšminusi, manipuliuojanti, neapsisprendusi, paika, pikta, piktdžiugiška, impulsyvi. Taip seniai gyvenusieji, istorijos vadovėliuose išaukštinti arba nuteisti, retai kada literatūroje atrodo pasiekiami ir žmogiški. Bet Zweigo tekste karalienė – būtent tokia. Knygoje atsiskleidžia ne tik talentingai, nuostabiai, smulkmeniškai piešiamas jos portretas: autorius daug svarsto apie galios ir žmogaus santykį, besikeičiančia psichologinę būseną istorinių pokyčių akivaizdoje, ryšį su savimi ir aplinkiniais, sveiko proto (ne)išlaikymą. Jis – visažinis pasakotojas, tačiau norisi būti vedamam už rankos tokio, kaip jis – per kultūrinius ir literatūrinius niuansus, užuominas į meną, poeziją, muziką – čia ne faktų rinkinys, o gyvas pokalbis su tuo, kuris pasirenka klausytis – kartais nuklystant į šoną, bet visuomet apgalvotai. Zweigas su skaitytoju visuomet mandagus, bet ir visuomet už jį šiek tiek aukščiau. Čia daug filosofavimo ir įžvalgų, pamąstymų ir spėjimų, bet ne šakėmis ant vandens rašomų – autorius paskuba savo mintis paremti faktais greičiau, nei pagalvotumei, kad tiesiog spekuliuoja. O svarbiausia, išlaiko susidomėjimą rimčiau, nei bet koks trilerių meistras, tobulai kelia įtampą ir stumia skaitytoją prie kėdės krašto. Ir padaro tai, ką retas trilerių meistras sugeba – piešia moters portretą, tokį meistrišką ir talentingą, tarsi pasakotų apie žmogų, kurį būtų analizavęs ne tik iš tų istorinių šaltinių likučių, o iš kasdienio, nepaliaujamo, artimo stebėjimo.
Zweigas įrodo, kad jį ir Mariją skiriantys šimtai metų – ne pretekstas nesuspratimams, kaip ir leisdamas tikėti, kad sunkiai rastųsi žmogus, galintis įdomiau, jautriau ir paveikiau papasakoti ne tik karalienės Marijos, bet ir karalienės Elžbietos istorijas. Istorijas apie gyvenimus, kuriuos lydi nesėkmės ir kančios, nesibaigiančios net ant ešafoto. Jis per daug nesigilina į prabangą, kuri jas supo, į deimantus ar karūnas. Veikiau paaiškina tikrąsias šiųjų kainas, parodo kaip stipriai pražilę plaukai, dengiami aukso, kaip suvytę kūnai, pridengti aksomu ir šilku. Ir kaip lengva žiūrėti į tai, kas blizga, nepastebint to ką blizgučiais bandoma paslėpti. Galima stipriausių emocijų ieškoti kūryboje, bet Zweigas parodo, kad tikrovė, ypač aprašyta TOKIO lygio meistro, prilygsta geriausiam siaubo, detektyvo, trilerio ir meilės romano žanrų mišiniui.
Tiems, kurie skaitydami apie 16 amžių nesitiki baltų dantų ir lygių teisių. Kuriems istorija nereiškia tik datos ir fakto – nes aplink dar tiek aplinkybių, niuansų, spėlionių ir galimybių, tiek klausimų, kuriems atsakyti, o ir atsakymams suprasti, reikia dar tiek pat aplinkybių, niuansų ir spėlionių. Ir dar tiek pat klausimų. O labiausiai tiems, kurie kalbėdami apie istoriją klausia ne tik kada?, bet ir kodėl?
Lengva idealizuoti istoriją, ypač tolimą. Jos herojus, ypač nuskriaustuosius. Tačiau Zweigas neidealizuoja Marijos Stiuart. Ji ne visuomet herojė, o gal net niekada ja nebūna – kartais ji nuobodi, vaikiška, susireikšminusi, manipuliuojanti, neapsisprendusi, paika, pikta, piktdžiugiška, impulsyvi. Taip seniai gyvenusieji, istorijos vadovėliuose išaukštinti arba nuteisti, retai kada literatūroje atrodo pasiekiami ir žmogiški. Bet Zweigo tekste karalienė – būtent tokia. Knygoje atsiskleidžia ne tik talentingai, nuostabiai, smulkmeniškai piešiamas jos portretas: autorius daug svarsto apie galios ir žmogaus santykį, besikeičiančia psichologinę būseną istorinių pokyčių akivaizdoje, ryšį su savimi ir aplinkiniais, sveiko proto (ne)išlaikymą. Jis – visažinis pasakotojas, tačiau norisi būti vedamam už rankos tokio, kaip jis – per kultūrinius ir literatūrinius niuansus, užuominas į meną, poeziją, muziką – čia ne faktų rinkinys, o gyvas pokalbis su tuo, kuris pasirenka klausytis – kartais nuklystant į šoną, bet visuomet apgalvotai. Zweigas su skaitytoju visuomet mandagus, bet ir visuomet už jį šiek tiek aukščiau. Čia daug filosofavimo ir įžvalgų, pamąstymų ir spėjimų, bet ne šakėmis ant vandens rašomų – autorius paskuba savo mintis paremti faktais greičiau, nei pagalvotumei, kad tiesiog spekuliuoja. O svarbiausia, išlaiko susidomėjimą rimčiau, nei bet koks trilerių meistras, tobulai kelia įtampą ir stumia skaitytoją prie kėdės krašto. Ir padaro tai, ką retas trilerių meistras sugeba – piešia moters portretą, tokį meistrišką ir talentingą, tarsi pasakotų apie žmogų, kurį būtų analizavęs ne tik iš tų istorinių šaltinių likučių, o iš kasdienio, nepaliaujamo, artimo stebėjimo.
Zweigas įrodo, kad jį ir Mariją skiriantys šimtai metų – ne pretekstas nesuspratimams, kaip ir leisdamas tikėti, kad sunkiai rastųsi žmogus, galintis įdomiau, jautriau ir paveikiau papasakoti ne tik karalienės Marijos, bet ir karalienės Elžbietos istorijas. Istorijas apie gyvenimus, kuriuos lydi nesėkmės ir kančios, nesibaigiančios net ant ešafoto. Jis per daug nesigilina į prabangą, kuri jas supo, į deimantus ar karūnas. Veikiau paaiškina tikrąsias šiųjų kainas, parodo kaip stipriai pražilę plaukai, dengiami aukso, kaip suvytę kūnai, pridengti aksomu ir šilku. Ir kaip lengva žiūrėti į tai, kas blizga, nepastebint to ką blizgučiais bandoma paslėpti. Galima stipriausių emocijų ieškoti kūryboje, bet Zweigas parodo, kad tikrovė, ypač aprašyta TOKIO lygio meistro, prilygsta geriausiam siaubo, detektyvo, trilerio ir meilės romano žanrų mišiniui.