Take a photo of a barcode or cover
viktorijavaic 's review for:
Sons and Lovers
by D.H. Lawrence
Alexa, paleisk Britney Spears "Toxic".
"Sūnūs ir meilužės" gal geresnis pavadinimas būtų.
Taip, istorijos pagrindas yra motina ir jos santykiai su sūnumis. Taip, per motinos prizmę matomas jos pasiaukojimas, milžiniški lūkesčiai ir beveik nesveikas prisirišimas prie - būtent - vyriausio (gyvo) sūnaus. Bet didžiąją dalį istorijos pagrindiniu veikėju tampa sūnus, o fokuse - JO santykiai su moterimis kaip meilės objektais.
Knygoje beveik nebuvo santykių, kurie nebūtų toksiški. Visi atmiežti varijuojančio stiprumo neapykanta sau ar kitam. Santykiai taip pat yra absoliuti pasakojimo ašis, skiriasi tik poros, į kurias koncentruojamasi:
• Motina + (gyvas) sūnus.
Sukelia daug jausmų šis duetas ir gal pirmąkart gyvenime gavau įlįsti į taip mylinčios, kad net dusinančios motinos galvą. Ši mama gyvenimo prasmę ir meilę projektuoja į sūnus ir ta meilė svyruoja ant kažin kaip nejaukios ribos. Paleisti sūnų iš po savo sparno - kone tragedija, niekaip ji nenukerpa psichologinės virkštelės. Taip auga mamyčiukas, augindamas neapykantą sau ir pačiai motinai. Viena nepaleidžia, o kitas nežino, ką reiškia paleidimas. Tyčia ar netyčia autorius aprašė Eidipo kompleksą ir jo apraiškos tik prisidėdavo prie nejaukumo.
Toks nesveikas santykis, akivaizdu, kad palieka pėdsakus sūnaus galvoje.
• Sūnus kavalierius + jo merginos
Iš esmės protagonistas Paulius kankinasi, nes jokia moteris neprilygsta jo mamai (mama, beje, galvoja taip pat). Bet tai nereiškia, kad jis aklas.
Represuotas libido - ne juokas ir greitai aptemdo veikėjui protą. Užgniaužtas, neigiamas libido Pauliui palengva prasiveržia neapykantos moterims jausmu: iš pradžių meilės objektams, o paskui ir motinai.
Skausminga skaityti Pauliaus meilės kančias, nes istorijos pakeliui herojus virsta antiherojumi ir pasidaro neįmanoma jį mėgti. Sąmoningai ir nesąmoningai Paulius kaltina motiną dėl to, koks yra, bet trūksta iš jo paties atsakomybės už save ir savo veiksmus pajautimo.
Knygoje pagrindinis veikėjas myli-nemyli dvi savaip skirtingas moteris. Su abiem istorija ta pati: iš pradžių ignoruoja, tada jam nepatinka, bet paskui be proto įsimyli ir kiekvienąkart nusprendžia skirtis po pirmo sugulimo - na, melancholiškai mąsto, ne tokios moters jis ieškojo.
Moterys - o stebukle! - dėl tokio emociškai neprieinamo berniuko-vyro eina iš proto ir paleisti nenori (motina iš savo įtakos irgi nepaleidžia, tai gal ir nenuostabus tas emocinis marmeladas jo galvoj). Iš psichologinio santykių su motina kalėjimo pabėgt jis nei nori, nei gali, nei moka. Galiausiai tai tepadaro motinos mirtis, kurią gniuždomas neapykantos ir noro išsilaisvinti pats tiek simboliškai, tiek realiais veiksmais paspartina.
Summa summarum, nerekomenduoju.
"Sūnūs ir meilužės" gal geresnis pavadinimas būtų.
Taip, istorijos pagrindas yra motina ir jos santykiai su sūnumis. Taip, per motinos prizmę matomas jos pasiaukojimas, milžiniški lūkesčiai ir beveik nesveikas prisirišimas prie - būtent - vyriausio (gyvo) sūnaus. Bet didžiąją dalį istorijos pagrindiniu veikėju tampa sūnus, o fokuse - JO santykiai su moterimis kaip meilės objektais.
Knygoje beveik nebuvo santykių, kurie nebūtų toksiški. Visi atmiežti varijuojančio stiprumo neapykanta sau ar kitam. Santykiai taip pat yra absoliuti pasakojimo ašis, skiriasi tik poros, į kurias koncentruojamasi:
• Motina + (gyvas) sūnus.
Sukelia daug jausmų šis duetas ir gal pirmąkart gyvenime gavau įlįsti į taip mylinčios, kad net dusinančios motinos galvą. Ši mama gyvenimo prasmę ir meilę projektuoja į sūnus ir ta meilė svyruoja ant kažin kaip nejaukios ribos. Paleisti sūnų iš po savo sparno - kone tragedija, niekaip ji nenukerpa psichologinės virkštelės. Taip auga mamyčiukas, augindamas neapykantą sau ir pačiai motinai. Viena nepaleidžia, o kitas nežino, ką reiškia paleidimas. Tyčia ar netyčia autorius aprašė Eidipo kompleksą ir jo apraiškos tik prisidėdavo prie nejaukumo.
Toks nesveikas santykis, akivaizdu, kad palieka pėdsakus sūnaus galvoje.
• Sūnus kavalierius + jo merginos
Iš esmės protagonistas Paulius kankinasi, nes jokia moteris neprilygsta jo mamai (mama, beje, galvoja taip pat). Bet tai nereiškia, kad jis aklas.
Represuotas libido - ne juokas ir greitai aptemdo veikėjui protą. Užgniaužtas, neigiamas libido Pauliui palengva prasiveržia neapykantos moterims jausmu: iš pradžių meilės objektams, o paskui ir motinai.
Skausminga skaityti Pauliaus meilės kančias, nes istorijos pakeliui herojus virsta antiherojumi ir pasidaro neįmanoma jį mėgti. Sąmoningai ir nesąmoningai Paulius kaltina motiną dėl to, koks yra, bet trūksta iš jo paties atsakomybės už save ir savo veiksmus pajautimo.
Knygoje pagrindinis veikėjas myli-nemyli dvi savaip skirtingas moteris. Su abiem istorija ta pati: iš pradžių ignoruoja, tada jam nepatinka, bet paskui be proto įsimyli ir kiekvienąkart nusprendžia skirtis po pirmo sugulimo - na, melancholiškai mąsto, ne tokios moters jis ieškojo.
Moterys - o stebukle! - dėl tokio emociškai neprieinamo berniuko-vyro eina iš proto ir paleisti nenori (motina iš savo įtakos irgi nepaleidžia, tai gal ir nenuostabus tas emocinis marmeladas jo galvoj). Iš psichologinio santykių su motina kalėjimo pabėgt jis nei nori, nei gali, nei moka. Galiausiai tai tepadaro motinos mirtis, kurią gniuždomas neapykantos ir noro išsilaisvinti pats tiek simboliškai, tiek realiais veiksmais paspartina.
Summa summarum, nerekomenduoju.