Scan barcode
katyakasha's review against another edition
3.0
It's not gone with the wind. it doesn't draw you in the same way, and i disagree a bit with how the characters were continued. but at least it gave me more scarlett!
viktorijavaic's review against another edition
4.0
Pradėsiu nuo toliau - originalo - bet su tęsiniais, tikriausiai kitaip ir neišeina. “Vėjo nublokšti” (1936) mane sužavėjo savo moraliai pilka protagoniste Skarlet: išpaikinta, bet ir labai stipria bei atsparia gyvenimo iššūkiams mergina, o ką jau ir kalbėti apie vieną žymiausių romantinių veikėjų Retą. Knyga patiko ir dėl anksčiau miglotai težinoto Amerikos pilietinio karo atvaizdavimo (ir dargi iš pralaimėtojų, pietiečių, perspektyvos). Tačiau galutinai pavergė pabaiga. Prieštaraujanti žinomoms istorijų struktūroms, asmeniniams lūkesčiams, o iš esmės - paprasčiausiai sugebanti nustebinti.
Užvertusi paskutinį puslapį buvau netekusi amo. “Gerai, tai kur pratęsimas?” - klausiau savęs. Juk negali tai būti viskas??? Išnaršiau internetą ir, pasirodo, taip - viskas. Ir netgi sąmoningu autorės sprendimu. Margaret Mitchell atsisakė parašyti tęsinį, nors ir buvo skatinama leidėjų bei fanų. Jos akimis, istorija buvo baigta.
Alexandra Ripley su tuo negalėjo susitaikyti ir 1991 savarankiškai parašė tęsinį - “Skarlet”. Skaitydama šią knygą, vis turėjau priminti, kad iš esmės tai tėra “Vėjo nublokšti” fanfiction. Ir palaima, ir pragaištis šis išmislas buvo. Viena vertus, smagu, įdomu, kita vertus, nervuoja.
Kas nepatiko:
- Prastas character development. Knygos pradžioje Skarlet išlepinto vaiko elgesys dar gal ir buvo įtikimas, bet tokio ilgio knygoje, tie jos ožiai labai greitai atsibosta ir sunku patikėti, kad moteris ketvirtoje dešimtyje galėtų taip elgtis.
- Toksiniai santykiai. Yra ne vienas kartas ir ne du, kai Retas įsiutęs Skarlet net purto, kad tik ji paliktų jį ramybėje ir leistų gyventi atskirai. Bet negi ji jo klausys, kai taip myli? O Dieve, skauda net skaityt tokias konfrontacijas. Moderniai moteriai, noriu tikėti, išeiti iš tokių santykių užtektų ir vienos iš šių priežasčių: 1) pagarbos kito žmogaus norui nebūti kartu; 2) fizinio smurto.
- Skarlet - prasta motina. Ji šiaip jau turi 2 vaikus, kuriuos patogiai paliko auginti savo sesers šeimai ir prisimena kokius 5 kartus visos knygos bėgy.
- Yra vienas mistinis išgijimas, kuris prilygo stebuklui. Kam to reikėjo? Čia gi ne Riverdale 7 sezonas.
Kaip beveik 1000 puslapių knygai, labai apmaudu, kad galutinės istorijos rezoliucijos įvyksta taip staigiai, per paskutinius 50 puslapių. Vėl susimetusi pagrindinė pora savo staigiai atgimusiais jausmais neįtikino, o taip ilgai Skarlet kurto gyvenimo Airijoje sunaikinimas apskritai buvo antiklimaksiškas ir kažkoks net įžeidus skaitytojui - kokia prasmė tam savarankiško gyvenimo kūrimui buvo skirti tokią didelę knygos dalį, jeigu viskas buvo sunaikinta prieš pat pabaigą?
Bet gal yra ir pliusų? Vienas kitas:
- “Vėjo nublokšti” Skarlet dažnai mąsto apie motiną, kokia elegantiška dama ji buvo ir kaip gaila, kad jai, kaip dukrai, neišeina būti tokiai pat. Tęsinyje Skarlet labai susitapatina su tėvo šaknimis, airiška kilme ir tąja giminės atšaka. Apskritai, Airijos linija buvo labai gražiai ir gyvai parašyta, gal net sėkmingiausiai pavykęs dalykas šioje knygoje apskritai. Mano nuomone, A. Ripley, galėjo tiesiog Skarlet ir palikti airių žemių bajoraite, kad ir vieniša. Naujai atrasta šeima padėjo jai suprasti tikrąsias gyvenimo vertybes, iš naujo pajusti žemę po kojomis ir pagaliau leisti būti savimi.
- Reti, bet visgi vertingi Skarlet, kaip veikėjos, augimo momentai. Norėdavosi ploti, kai ji visai brandžiai nuspręsdavo vis dėlto paleisti Retą ir gyventi viena.
- Galiu skųstis kiek noriu šita knyga, bet meluočiau sakydama, kad puslapiai tiesiog netirpo man po pirštais. Santa Barbara šiek tiek.
Spoiler
“Frankly, my dear, I don’t give a damn” - jau beveik ikoniška frazė, kadaise žmones vertusi susiimti už galvos. Sakoma, kad tais laikais, kada buvo išleista knygos ekranizacija: a) 4 val. trukmės; b) daugiausiai pinigų uždirbęs filmas istorijoje - “damn” buvo toks stiprus keiksmažodis, kad žmonės, kino salėse pirmąkart išgirdę žymųjį Reto atsižegnojimą nuo santykių, kolektyviai aiktelėdavo iš nuostabos arba prarasdavo žadą.Užvertusi paskutinį puslapį buvau netekusi amo. “Gerai, tai kur pratęsimas?” - klausiau savęs. Juk negali tai būti viskas??? Išnaršiau internetą ir, pasirodo, taip - viskas. Ir netgi sąmoningu autorės sprendimu. Margaret Mitchell atsisakė parašyti tęsinį, nors ir buvo skatinama leidėjų bei fanų. Jos akimis, istorija buvo baigta.
Alexandra Ripley su tuo negalėjo susitaikyti ir 1991 savarankiškai parašė tęsinį - “Skarlet”. Skaitydama šią knygą, vis turėjau priminti, kad iš esmės tai tėra “Vėjo nublokšti” fanfiction. Ir palaima, ir pragaištis šis išmislas buvo. Viena vertus, smagu, įdomu, kita vertus, nervuoja.
Kas nepatiko:
- Prastas character development. Knygos pradžioje Skarlet išlepinto vaiko elgesys dar gal ir buvo įtikimas, bet tokio ilgio knygoje, tie jos ožiai labai greitai atsibosta ir sunku patikėti, kad moteris ketvirtoje dešimtyje galėtų taip elgtis.
- Toksiniai santykiai. Yra ne vienas kartas ir ne du, kai Retas įsiutęs Skarlet net purto, kad tik ji paliktų jį ramybėje ir leistų gyventi atskirai. Bet negi ji jo klausys, kai taip myli? O Dieve, skauda net skaityt tokias konfrontacijas. Moderniai moteriai, noriu tikėti, išeiti iš tokių santykių užtektų ir vienos iš šių priežasčių: 1) pagarbos kito žmogaus norui nebūti kartu; 2) fizinio smurto.
- Skarlet - prasta motina. Ji šiaip jau turi 2 vaikus, kuriuos patogiai paliko auginti savo sesers šeimai ir prisimena kokius 5 kartus visos knygos bėgy.
- Yra vienas mistinis išgijimas, kuris prilygo stebuklui. Kam to reikėjo? Čia gi ne Riverdale 7 sezonas.
Kaip beveik 1000 puslapių knygai, labai apmaudu, kad galutinės istorijos rezoliucijos įvyksta taip staigiai, per paskutinius 50 puslapių. Vėl susimetusi pagrindinė pora savo staigiai atgimusiais jausmais neįtikino, o taip ilgai Skarlet kurto gyvenimo Airijoje sunaikinimas apskritai buvo antiklimaksiškas ir kažkoks net įžeidus skaitytojui - kokia prasmė tam savarankiško gyvenimo kūrimui buvo skirti tokią didelę knygos dalį, jeigu viskas buvo sunaikinta prieš pat pabaigą?
Bet gal yra ir pliusų? Vienas kitas:
- “Vėjo nublokšti” Skarlet dažnai mąsto apie motiną, kokia elegantiška dama ji buvo ir kaip gaila, kad jai, kaip dukrai, neišeina būti tokiai pat. Tęsinyje Skarlet labai susitapatina su tėvo šaknimis, airiška kilme ir tąja giminės atšaka. Apskritai, Airijos linija buvo labai gražiai ir gyvai parašyta, gal net sėkmingiausiai pavykęs dalykas šioje knygoje apskritai. Mano nuomone, A. Ripley, galėjo tiesiog Skarlet ir palikti airių žemių bajoraite, kad ir vieniša. Naujai atrasta šeima padėjo jai suprasti tikrąsias gyvenimo vertybes, iš naujo pajusti žemę po kojomis ir pagaliau leisti būti savimi.
- Reti, bet visgi vertingi Skarlet, kaip veikėjos, augimo momentai. Norėdavosi ploti, kai ji visai brandžiai nuspręsdavo vis dėlto paleisti Retą ir gyventi viena.
- Galiu skųstis kiek noriu šita knyga, bet meluočiau sakydama, kad puslapiai tiesiog netirpo man po pirštais. Santa Barbara šiek tiek.
oreiadae's review against another edition
I just remembered I read this when I was 14 lol
miahikariswonderland's review against another edition
4.0
I have read this in Greek. The book is not easy to find in my language so I was really happy when I got my hands on it even if it wasn't mine.
I really liked it though it confused me in some parts. Scarlett was her stubborn self. Rhett seemed a bit different but you understand it's the same man at the end of the book.
I can say I enjoyed reading the book. I am thinking of getting that book in English so as to re read it.
Gone With The Wind is one of a kind book but Scarlett is worth being read too.
I really liked it though it confused me in some parts. Scarlett was her stubborn self. Rhett seemed a bit different but you understand it's the same man at the end of the book.
I can say I enjoyed reading the book. I am thinking of getting that book in English so as to re read it.
Gone With The Wind is one of a kind book but Scarlett is worth being read too.
mariekemolly's review against another edition
emotional
sad
tense
slow-paced
- Plot- or character-driven? Character
- Strong character development? Yes
- Loveable characters? It's complicated
- Diverse cast of characters? Yes
- Flaws of characters a main focus? Yes
3.0
sorear's review against another edition
adventurous
mysterious
fast-paced
- Plot- or character-driven? Character
- Strong character development? Yes
- Loveable characters? It's complicated
- Diverse cast of characters? No
- Flaws of characters a main focus? Yes
4.0
taraelsegood's review against another edition
adventurous
hopeful
medium-paced
- Plot- or character-driven? Character
- Strong character development? Yes
- Diverse cast of characters? Yes
- Flaws of characters a main focus? Yes
katiescho741's review against another edition
1.0
If you're a fan of GWTW, leave it there at the last page! Do not read this book!
In hindsight, I was foolish to think this would be worthy of being linked to GWTW. At the time, I found it in a thrift store for a few dollars and thought "why not?".
The main problem with this book is that it doesn't have the sweeping backdrop of the Civil War to give it direction and to trigger events. This book is set just after Melly has died and Scarlett is attending her funeral. From there, it just gets worse. She spends a chunk of this book in Ireland for some convoluted reason, which takes us away from the iconic setting of the old South.
This book reads like a pulpy saga written to be discarded: divorce, pregnancy, secret marriages, passionate sex after a ship wreck, birth in the middle of a storm.
Then there's her and Rhett. This is the perfect demonstration of "be careful what you wish for because you just might get it". Did you want Rhett and Scarlett to end up together? Well, you got it! When I got it, I found out I didn't want it this way! Not in a trashy novel that has no right being authorised by Mitchell's estate.
I know there's another one: Rhett Butler's People. But I am not going to be drawn into reading that one after this fiasco!
In hindsight, I was foolish to think this would be worthy of being linked to GWTW. At the time, I found it in a thrift store for a few dollars and thought "why not?".
The main problem with this book is that it doesn't have the sweeping backdrop of the Civil War to give it direction and to trigger events. This book is set just after Melly has died and Scarlett is attending her funeral. From there, it just gets worse. She spends a chunk of this book in Ireland for some convoluted reason, which takes us away from the iconic setting of the old South.
This book reads like a pulpy saga written to be discarded: divorce, pregnancy, secret marriages, passionate sex after a ship wreck, birth in the middle of a storm.
Then there's her and Rhett. This is the perfect demonstration of "be careful what you wish for because you just might get it". Did you want Rhett and Scarlett to end up together? Well, you got it! When I got it, I found out I didn't want it this way! Not in a trashy novel that has no right being authorised by Mitchell's estate.
I know there's another one: Rhett Butler's People. But I am not going to be drawn into reading that one after this fiasco!
shannonscotteditorauthor's review against another edition
4.0
Given that Margaret Mitchell didn't write this sequel, it's a shockingly good follow-up to the original Gone with the Wind. The same selfishness and self-centered attitude that was a staple of Scarlett's personality in the first book was ever present throughout this second one, from Georgia to South Carolina and across the pond to Ireland. Nobody gets in their own way as much as Scarlett O'Hara does, and it's astounding to witness.
crystalmbookshelf83's review against another edition
emotional
slow-paced
- Plot- or character-driven? Character
- Strong character development? Yes
- Loveable characters? It's complicated
- Diverse cast of characters? Yes
- Flaws of characters a main focus? No
3.0