Take a photo of a barcode or cover
2.5 AVERAGE
2.5 AVERAGE
dark
mysterious
tense
medium-paced
slow-paced
Kažin ar esu skaičiusi blogiau „Goodreads“ įvertintą knygą. Bet permečiau komentarus akimis ir tas akis bado Hanibalo Lekterio paieškos. Oi, koks tas autorius tada buvo įtaigus, oi kokį portretą sukūrė, oi! Kur visa tai dabar? O man „Kari Mora“ patiko. Nesidomėjau jos rašymo aplinkybėmis, nesidomėjau pačiu autoriumi, bet matau iškeltą didelį vidurinį pirštą, kokį ir aš, manau, iškelčiau, jei patirčiau tiek spaudimo. Norėjot? Turėkit!
Norite lengviau įsivaizduoti, ko tikėtis iš „Kari Mora“? Ryškaus Robert Rodriguez filmo, gal vos vos ir Tarantino pirmesnių filmų stiliaus. Pažiūrėkit „Machete“ ar „Once Upon a Time in Mexico“ treilerius ir bus aišku. Ar šie filmai įtinka gurmanui? Hm. Tarantino tikrai taip, bet Rodriguez gal nelabai. Bet jie turi labai ryškų stilių ir prajuokina. Visiškai tokia ir „Kari Mora“.
Čia kelios nusikaltėlių gaujos vaikosi paslėptą auksą. Kažkur išnyra krokodilai, kurie vieną kitą palieka be kojų, daug kraujo, žudynių, o dar blaškosi gražuolė Kari, kurią įsivaizduoju, kaip Jessisca Alba.
Aš nekėliau autoriui reikalavimų paremtų ankstesnėmis knygomis. Ir ką. Buvo smagu. Absoliučiai purvina pramoga.
https://www.salomeja.net/siukslynelis
Norite lengviau įsivaizduoti, ko tikėtis iš „Kari Mora“? Ryškaus Robert Rodriguez filmo, gal vos vos ir Tarantino pirmesnių filmų stiliaus. Pažiūrėkit „Machete“ ar „Once Upon a Time in Mexico“ treilerius ir bus aišku. Ar šie filmai įtinka gurmanui? Hm. Tarantino tikrai taip, bet Rodriguez gal nelabai. Bet jie turi labai ryškų stilių ir prajuokina. Visiškai tokia ir „Kari Mora“.
Čia kelios nusikaltėlių gaujos vaikosi paslėptą auksą. Kažkur išnyra krokodilai, kurie vieną kitą palieka be kojų, daug kraujo, žudynių, o dar blaškosi gražuolė Kari, kurią įsivaizduoju, kaip Jessisca Alba.
Aš nekėliau autoriui reikalavimų paremtų ankstesnėmis knygomis. Ir ką. Buvo smagu. Absoliučiai purvina pramoga.
https://www.salomeja.net/siukslynelis
2 Stars
*A sadly disappointing, not-so-thrilling thriller*
I was pleasantly surprised to find out that Harris had a new book coming out after a thirteen-year hiatus. Even when the bad reviews started rolling in, I brushed them off. I figured that people were just sulky that this book has nothing to do with Hannibal. So, I was still optimistic when I started reading Cari Mora
That feeling didn’t last long.
To boil it down, this book just doesn’t have anything great about it. It by far isn’t the worst book I’ve read. It won’t even make my bottom five for the year. But it might be one of the biggest disappointments of the year.
Cari Mora is a story weighed down by clichés and mediocrity. The plot reads like a cheesy B movie. There is gold buried under the house of a cartel leader and various people are trying to steal it. At the center of all of this is the title character, whose interesting back story doesn’t make up for her lack of personality and generic role as Hot Chick Number 5. Cari’s hotness and all the salacious and sadistic things the male characters in the book want to do to her is described over and over. I wanted to shout, “I get it! She’s hot and guys want to do bad things to her! Can we get back to heist bits?”
Sadly, even heists and warlords and gun fights weren’t enough to save this story. I did read it in a day, but it’s short and simplistic. All around, it has that trying-too-hard vibe throughout the whole story. This is particularly evident in the main bad guy: a psycho sadist German man who talks in rhymes and likes chopping off women’s body parts. It was corny; not scary.
The worst part about Cari Mora was the dialogue. It’s inorganic, corny, and there is way to much of it. Considering all the action that allegedly takes place, most of the book still manages to be characters stiffly talking about everything and nothing. Dialogue was never Harris’s strongpoint, but this was so bad! And the rest of the writing isn’t much better. Take the opening paragraph of the book:
Yeah… it doesn’t get better from there. The writing is jerky and lacking in depth. I think Harris was still going for shock value, but people are much more inured to gore than they were in the 80’s. So the violence in this story seems so gratuitous.
I feel really bad for Harris, to take such a long break and then come out with such a dud. I really wanted to like this book. But I couldn’t. It’s nowhere near the level of some of his previous work. But even if I’d never read any of his other books, this would still be a fail for me.
Here’s to hoping his next book is better!
RATING FACTORS:
Ease of Reading: 3 Stars
Writing Style: 2 Stars
Characters and Character Development: 2 Stars
Plot Structure and Development: 2 Stars
Level of Captivation: 2 Stars
Originality: 1 Star
*A sadly disappointing, not-so-thrilling thriller*
I was pleasantly surprised to find out that Harris had a new book coming out after a thirteen-year hiatus. Even when the bad reviews started rolling in, I brushed them off. I figured that people were just sulky that this book has nothing to do with Hannibal. So, I was still optimistic when I started reading Cari Mora
That feeling didn’t last long.
To boil it down, this book just doesn’t have anything great about it. It by far isn’t the worst book I’ve read. It won’t even make my bottom five for the year. But it might be one of the biggest disappointments of the year.
Cari Mora is a story weighed down by clichés and mediocrity. The plot reads like a cheesy B movie. There is gold buried under the house of a cartel leader and various people are trying to steal it. At the center of all of this is the title character, whose interesting back story doesn’t make up for her lack of personality and generic role as Hot Chick Number 5. Cari’s hotness and all the salacious and sadistic things the male characters in the book want to do to her is described over and over. I wanted to shout, “I get it! She’s hot and guys want to do bad things to her! Can we get back to heist bits?”
Sadly, even heists and warlords and gun fights weren’t enough to save this story. I did read it in a day, but it’s short and simplistic. All around, it has that trying-too-hard vibe throughout the whole story. This is particularly evident in the main bad guy: a psycho sadist German man who talks in rhymes and likes chopping off women’s body parts. It was corny; not scary.
The worst part about Cari Mora was the dialogue. It’s inorganic, corny, and there is way to much of it. Considering all the action that allegedly takes place, most of the book still manages to be characters stiffly talking about everything and nothing. Dialogue was never Harris’s strongpoint, but this was so bad! And the rest of the writing isn’t much better. Take the opening paragraph of the book:
“Two men talking in the middle of the night. They are 1,040 miles apart. One side of each face is lit by a cell phone. They are two half-faces talking in the dark.”
Yeah… it doesn’t get better from there. The writing is jerky and lacking in depth. I think Harris was still going for shock value, but people are much more inured to gore than they were in the 80’s. So the violence in this story seems so gratuitous.
I feel really bad for Harris, to take such a long break and then come out with such a dud. I really wanted to like this book. But I couldn’t. It’s nowhere near the level of some of his previous work. But even if I’d never read any of his other books, this would still be a fail for me.
Here’s to hoping his next book is better!
RATING FACTORS:
Ease of Reading: 3 Stars
Writing Style: 2 Stars
Characters and Character Development: 2 Stars
Plot Structure and Development: 2 Stars
Level of Captivation: 2 Stars
Originality: 1 Star
3.5 Rounded to 3
Hmmm...I'm still not sure what I read and what's funny is I didn't hate it
Hmmm...I'm still not sure what I read and what's funny is I didn't hate it
0.5/5
Tai blogiausia, ką skaičiau šiemet. Tiesą sakant, tai blogiausia ką skaičiau per pastaruosius keletą metų. Ir širdis man kraujuoja šitaip šnekant apie kažką, ką parašė Thomas Harris, bet šito pasityčiojimo nerekomenduočiau... Na, niekam. Nes neįsivaizduoju kokio lygio optimistu turi būti, kad šioje knygoje rastum bent kažką, kas yra verta dėmesio ir laiko.
Knygos aprašymas pripildytas skambiais pažadais: čia ir 25 milijonų vertės auksas, paslėptas po Pablo Eskobaro vila, ir daug žadantis blogietis, tariamai „pildantis turtingųjų protu nesuvokiamas sadistiškas svajones“, ir pagrindinė veikėja, pabėgusi iš Kolumbijos ginkluotųjų revoliucinių pajėgų akylai saugomos bendruomenės miškuose, kurios „išlikimo instinktai buvo tikrinami ir anksčiau“. Tačiau jei kas čia ir tikrinama, tai nebent mano pagarba ir meilė T.Harrisui, nes prisiekiu, knygą pabaigiau tik vedina nostalgijos ir meilės, kurią jaučiu Hanibalui Lekteriui, o tuo pačiu ir vyrui, kurio protas ir talentas jį sukūrė.
Šioje knygoje nėra nei nuoseklaus siužeto, nei įdomių dialogų, nei įtempto veiksmo – čia daug telefono skambučių, pasitikrinimų ar turi ginklą, blogiukų kvatojimo į mėnulį, tarsi pigiame veiksmo filme. Skyriai trumpi ir chaotiški, veiksmas keičia veiksmą taip greitai, kad net nespėji įsijausti, dabartis keičia praeitį, tačiau kad ir kaip stengtumeis, niekas nesusilipdo į vieną logišką masę. Kažkas kažko ieško, kažkas su kažkuo kalbasi apie kažkokius žmones, kurie vėliau knygoje nebeatsiranda, veikėjų dešimtys, jie maišosi tarpusavyje, kol galiausiai suvienodėja ir jų neatskirtum net labai stengdamasis. Nes jie visi beveidžiai, neįdomūs, neturintys absoliučiai jokių išskirtinių savybių, neturintys net tokių, kad galėtum juos suskirstyti į bent kokias nors atskiras kategorijas, nes jie visi vienoje, po etikete „T.Harrisai, ar nors kiek stengeisi?..“. Pagrindinis blogietis, turintis visas galimybes tapti įdomiu ir kvapą gniaužiančiu, knygoje figūruoja taip menkai ir apgailėtinai, kad jis nevertas net išplauti Hanibalo Lekterio taurės, kurioje jis degustavo Chianti. Pagrindinė veikėja, turinti būti kieta ir visko gyvenime mačiusi, gauna pasireikšti gal vos keletą puslapių (tačiau ir ta veiksmo užuomina, kurią gauname, primena bengališkos ugnelės blykstelėjimą, jei jau Hanibalo Lekterio linksmybes laikytume visa atomine bomba), o visą kitą laiką su kažkuo kalbasi telefonu, perka maistą, prižiūri senyvą tetą, prisimena savo praeitį, kurios įvykiai turėtų būti šokiruojantys, bet tikriausiai nustebintų nebent žmogų, kuris pirmą kartą susiduria su sąvoka „karas“ ir sužino, jog kartais žmonės miršta. Ir kartais juos nušauna. Kartais nušauna net tuos, kurie myli vienas kitą. Galite patikėti?
Labai retai pasitaiko knygų, kurių geriausia dalimi tampa tai, kad galiausiai jos pasibaigia. Labai retai pasitaiko knygų, kuriose man nuoširdžiai nepasisekė įžvelgti absoliučiai nieko teigiamo. Ir žinau, kad galbūt ši apžvalga sukels mintis apie „skonio reikalą“ ar net norą susidaryti savo nuomonę. Bet kai tą padarysit, nesakykit, kad neįspėjau.
Tai blogiausia, ką skaičiau šiemet. Tiesą sakant, tai blogiausia ką skaičiau per pastaruosius keletą metų. Ir širdis man kraujuoja šitaip šnekant apie kažką, ką parašė Thomas Harris, bet šito pasityčiojimo nerekomenduočiau... Na, niekam. Nes neįsivaizduoju kokio lygio optimistu turi būti, kad šioje knygoje rastum bent kažką, kas yra verta dėmesio ir laiko.
Knygos aprašymas pripildytas skambiais pažadais: čia ir 25 milijonų vertės auksas, paslėptas po Pablo Eskobaro vila, ir daug žadantis blogietis, tariamai „pildantis turtingųjų protu nesuvokiamas sadistiškas svajones“, ir pagrindinė veikėja, pabėgusi iš Kolumbijos ginkluotųjų revoliucinių pajėgų akylai saugomos bendruomenės miškuose, kurios „išlikimo instinktai buvo tikrinami ir anksčiau“. Tačiau jei kas čia ir tikrinama, tai nebent mano pagarba ir meilė T.Harrisui, nes prisiekiu, knygą pabaigiau tik vedina nostalgijos ir meilės, kurią jaučiu Hanibalui Lekteriui, o tuo pačiu ir vyrui, kurio protas ir talentas jį sukūrė.
Šioje knygoje nėra nei nuoseklaus siužeto, nei įdomių dialogų, nei įtempto veiksmo – čia daug telefono skambučių, pasitikrinimų ar turi ginklą, blogiukų kvatojimo į mėnulį, tarsi pigiame veiksmo filme. Skyriai trumpi ir chaotiški, veiksmas keičia veiksmą taip greitai, kad net nespėji įsijausti, dabartis keičia praeitį, tačiau kad ir kaip stengtumeis, niekas nesusilipdo į vieną logišką masę. Kažkas kažko ieško, kažkas su kažkuo kalbasi apie kažkokius žmones, kurie vėliau knygoje nebeatsiranda, veikėjų dešimtys, jie maišosi tarpusavyje, kol galiausiai suvienodėja ir jų neatskirtum net labai stengdamasis. Nes jie visi beveidžiai, neįdomūs, neturintys absoliučiai jokių išskirtinių savybių, neturintys net tokių, kad galėtum juos suskirstyti į bent kokias nors atskiras kategorijas, nes jie visi vienoje, po etikete „T.Harrisai, ar nors kiek stengeisi?..“. Pagrindinis blogietis, turintis visas galimybes tapti įdomiu ir kvapą gniaužiančiu, knygoje figūruoja taip menkai ir apgailėtinai, kad jis nevertas net išplauti Hanibalo Lekterio taurės, kurioje jis degustavo Chianti. Pagrindinė veikėja, turinti būti kieta ir visko gyvenime mačiusi, gauna pasireikšti gal vos keletą puslapių (tačiau ir ta veiksmo užuomina, kurią gauname, primena bengališkos ugnelės blykstelėjimą, jei jau Hanibalo Lekterio linksmybes laikytume visa atomine bomba), o visą kitą laiką su kažkuo kalbasi telefonu, perka maistą, prižiūri senyvą tetą, prisimena savo praeitį, kurios įvykiai turėtų būti šokiruojantys, bet tikriausiai nustebintų nebent žmogų, kuris pirmą kartą susiduria su sąvoka „karas“ ir sužino, jog kartais žmonės miršta. Ir kartais juos nušauna. Kartais nušauna net tuos, kurie myli vienas kitą. Galite patikėti?
Labai retai pasitaiko knygų, kurių geriausia dalimi tampa tai, kad galiausiai jos pasibaigia. Labai retai pasitaiko knygų, kuriose man nuoširdžiai nepasisekė įžvelgti absoliučiai nieko teigiamo. Ir žinau, kad galbūt ši apžvalga sukels mintis apie „skonio reikalą“ ar net norą susidaryti savo nuomonę. Bet kai tą padarysit, nesakykit, kad neįspėjau.
I am just filled with SO much disappointment after finishing this book. I’m such a huge fan of Harris’ Hannibal series and I had such high hopes for this one. I knew it wouldn’t be my beloved Hannibal of course but I thought at least it would have the same spark. But apparently I was delusional because this was such a fucking mess of a story. I felt like I was reading a terrible mash up of Narcos and a Dan Brown novel and it was just awful. Both things individually are good but the way Harris just threw those ideas together did NOT work. Everything just felt hastily thrown together and it was so chaotic that my head was spinning and not in a good way. How on earth did the mind that came up with Silence of the Lambs and Hannibal Lecter also come up with this garbage nonsense?! I don’t think I’ll ever understand.
I didn't mind this because I like fast paced books but I really felt that there was too much going on? The Hannibal books are some of my very favourite books, the character development is amazing. There was none of that in this book though... You have a child soldier, a sadistic mutilating killer, Pablo Escobars home that has a boobie trapped box of gold, the ten bells gang, the ICE officer who wants vengeance for his wife (slightly reminiscent of Crawford and his wife?) Oh there is also the mob boss and Jesus who is dying but wants money for his family... And all this in 311 pages? It just seemed a bit confused and rushed...
I adore the Hannibal books but a character like him only comes along once in a generation. Cari Mora is a totally engaging thriller, touching on important issues like immigration, sexism, and the plight of refugees, and it has an appropriately creepy villain with very particular sadistic tendencies, but for me, it lacks that special something Hannibal Lecter has as a character..