Scan barcode
benthewriter's review
slow-paced
4.0
First, I'll just get this out of the way: Jung is a product of his time. I don't really agree with his conclusions about or framing of the human condition, but his cultural influence is undeniable, and Jung's theories are great material for any writer or literary critic. In fact, the very next book I started after I finished this one (the book in question having been published in 2024) was brimming with Jungian cosmology right from the first chapter.
bebenciukoknygos's review against another edition
O jergutėliau, prieš pradėdama skaityti, nežinojau, kad tiek daug pyksiuosi su autoriumi. Galvojau, bus panašu, kaip per Jordan B. Peterson asmenybės paskaitas ir bus labai įdomu. Na taip, buvo tikrai įdomu, tačiau nežinojau, kiek stipriai iškeliu mokslinį aiškinimą, racionalumą bei skeptiškumą. O vargeli, kaip man sunku buvo su Jungu. Vieną vakarą su vyru vos nesusipykome, apie jį kalbėdami, nes vyras pabuvo velnio advokatu ir gynė C. G. Jungo poziciją. O aš niekaip negalėjau atleisti, kad autorius užsiminęs, jog archetipai, ar polinkis suformuoti konkrečius archetipus yra įgimtas, nuo tos minties nusigręžia ir net nepamėgina įrodyti, jog tai įgimta. Jis, žinoma, mėgina, bet aš ne iš mokslinės pusės. O dar Youtubėj susiradau kažkokį video, kur taip nevykusiai bandoma pritempti kai kuriuos naujausius tyrimus, kad va, čia jau beveik patvirtina Jungo teorijas. Nieko bendro ten net nebuvo.
Kaip bebūtų, į antrą knygos pusę apsiraminau. Netgi kilo noras geriau Jungą suprasti, arba bent jau atkreipti dėmesį, kad gal reikėtų pasirūpint ir ta kita, mažiau racionalia savo dalimi ir išmėginti tokius dalykus kaip šokio ir dailės terapija.
- Apie ką
Jungas rašė, kad kolektyvinė pasąmonė yra „ne individualios, o bendros prigimties, taigi apima, kitaip nei asmeninė psichika, tokius turinius ir elgsenas, kurie cum grano salis (su žiupsniu druskos, t. y., nepriimti kaip už gryną pinigą, su šlakeliu abejonės) visur ir visų individų tokie patys. Kitaip tariant, visų žmonių ji tapati sau, taigi sudaro visiems žmonėms bendrą, antasmeninio pobūdžio psichinį pagrindą.“ Kažkuriame iš aiškinamųjų video, kuriuos pasitelkiau stengdamasi suprasti šią knygą, buvo teigiama, kad kolektyvinė pasąmonė nėra įgimta ar paveldima. Iš diskusijų su vyru išplaukė palyginimas, kad kolektyvinė pasąmonė yra kaip vanduo, kuriame visi žmonės stovi. Vanduo nėra tavo kūno dalis, bet esi jame ir gimdamas į jį atsistoji.
Nors Jungas kolektyvinę pasąmonę laikė svarbiausia savo teorijos ašimi, ji man mažiausiai suprantama, tačiau aiškinimai apie archetipus pasirodė gerokai artimesni ir naudingesni. Kuomet S. Freud labai daug ką aiškino per seksualines temas, Jungas pastebėjo, kad tai yra labai siauras požiūris ir nepaaiškina kai kurių simbolinių sutapimų, kai žmonės, gyvenime nieko nesidomėję apie alchemiją ar mitologiją, ima matyti tuos pačius vaizdinius, kuriuos matė žmonės prieš tūkstančius metų. Taip po truputį išvystė savo archetipų teoriją. Keletas jų:
• Šešėlis – mūsų pasąmonė. Tai, ko nesuvokiame sąmoningai, bet galime palyginus ne taip sunkiai dalį savo šešėlio pažinti.
• Persona – mūsų aš. Galima sakyti, kad kažkas panašaus į Freudo ego.
• Animus/anima – vyro moteriškoji ir moters vyriškoji dalis.
• Dvasia ar Senas išminčius. Daug pasakų esame girdėję, kuomet senukas padeda herojui ir akivaizdu, kad tas senukas daug žino, bet jis kartu pasato herojų į pavojų, jei šis pasielgs neteisingai. Taigi, tame išminčiuje glūdi ir tai, kas gera, ir tai, kas pavojinga. Viena be kito neatsiejama.
- Įspūdžiai
Dar labiau nei po Descartes suvokiau, kokia iš tiesų esu tiksliukė. Sodeika kalbėjo apie religinį muzikalumą. Galvojau, kad turiu jo kažkiek. Oj ne, nė kruopelytės. Gal nebent tik užuomazgą. O va Jungas – tikras religinio muzikalumo virtuozas. Jo matomos sąsajos ir simbolika man yra nepasiekiami. Kaip iš tikro gerai, kad visi esame skirtingi ir kad knygos leidžia nors kažkiek pažinti žmones, su visiškai kitokiais pasauliais ir požiūriu, nei maniškis.
Girdėjau, kad „Archetipai ir kolektyvinė pasąmonė“ yra viena iš labiau prieinamų ir suprantamesnių autoriaus knygų. Man tikrai taip nepasirodė. Tačiau nebuvo čia ir neįkandamas riešutėlis. Nors daug ko, ką aiškina autorius nesupratau, bet labai daug ir išsinešiau. Kažkas tikrai yra tuose archetipuose, ar veikiau mituose bei istorijose, kas kabina, kas leidžia susitapatinti ir geriau suprasti save, ar pamatyti tam tikrus savo trūkumus. Tai yra žavingas, paslaptingas ir prasmės kupinas pasaulis. Jungas pastebėjo, kad nukarūnavus religijas, žmones ištinka prasmės krizė, ir jo teorija buvo psichologinis atsakas į šią krizę.
Negaliu pasakyti, kad Jungo aiškinimai mane visiškai įtikino, Kai kuriuos jų tiesiog atmečiau, kaip nepagrįstus, bet neatmečiau jo siūlomo pasaulio. Juk skaitant knygas pasineriame į išgalvotus pasaulius, o jie jaudina ir paveikia ne mažiau, nei tikrovė, kartais net daugiau.
Labai rekomenduoju visiems. Net jeigu jūsų protas pyksis su Jungu, kaip kad maniškis, čia vis tiek galima pasisemti daug ko sau naudingo. Vertingi yra Jungo kultūriniai komentarai bei tam tikri pastebėjimai apie asmenybę. O jeigu esate labiau humanitarai, besidomintys simboliais, gal netgi religijomis ir mitais, manau, šioje knygoje sau rasite dar daugiau naudos, nei aš. Na, bet jeigu manote, kad psichologija yra ne mokslas, tai po šios knygos, manau, tokia nuomonė tik sustiprės.
Citata:
„Šioje srityje visiškai neįmanoma nubrėžti griežtas ribas ir formuluoti tikslias sąvokas, nes archetipų esmę sudaro jų takumas ir abipusis vienas kito persmelkimas. Archetipus galima apibūdinti tik apytiksliai. Gyvą jų prasmę atskleidžia veikiau apibūdinimo visuma, o ne paskira formuluotė. Bet koks mėginimas suprasti tiksliau bematant pakenkia pats sau, išdildydamas neapčiuopiamo reikšmės branduolio švytėjimą. Nė vieno archetipo neįmanoma apibūdinti paprasta formuluote. Tai indas, kurio niekada nei ištuštinsi, nei pripildysi. Pats savaime egzistuoja tik potencialiai, o įgijęs kokią nors medžiaginę išraišką jau nėra tai, kas buvo anksčiau. Jis nekinta tūkstantmečiais ir vis dėlto jį reikia vis iš naujo aiškinti. Archetipai – tvirti pasąmonės elementai, bet jų pavidalas nuolat kinta.“
Kaip bebūtų, į antrą knygos pusę apsiraminau. Netgi kilo noras geriau Jungą suprasti, arba bent jau atkreipti dėmesį, kad gal reikėtų pasirūpint ir ta kita, mažiau racionalia savo dalimi ir išmėginti tokius dalykus kaip šokio ir dailės terapija.
- Apie ką
Jungas rašė, kad kolektyvinė pasąmonė yra „ne individualios, o bendros prigimties, taigi apima, kitaip nei asmeninė psichika, tokius turinius ir elgsenas, kurie cum grano salis (su žiupsniu druskos, t. y., nepriimti kaip už gryną pinigą, su šlakeliu abejonės) visur ir visų individų tokie patys. Kitaip tariant, visų žmonių ji tapati sau, taigi sudaro visiems žmonėms bendrą, antasmeninio pobūdžio psichinį pagrindą.“ Kažkuriame iš aiškinamųjų video, kuriuos pasitelkiau stengdamasi suprasti šią knygą, buvo teigiama, kad kolektyvinė pasąmonė nėra įgimta ar paveldima. Iš diskusijų su vyru išplaukė palyginimas, kad kolektyvinė pasąmonė yra kaip vanduo, kuriame visi žmonės stovi. Vanduo nėra tavo kūno dalis, bet esi jame ir gimdamas į jį atsistoji.
Nors Jungas kolektyvinę pasąmonę laikė svarbiausia savo teorijos ašimi, ji man mažiausiai suprantama, tačiau aiškinimai apie archetipus pasirodė gerokai artimesni ir naudingesni. Kuomet S. Freud labai daug ką aiškino per seksualines temas, Jungas pastebėjo, kad tai yra labai siauras požiūris ir nepaaiškina kai kurių simbolinių sutapimų, kai žmonės, gyvenime nieko nesidomėję apie alchemiją ar mitologiją, ima matyti tuos pačius vaizdinius, kuriuos matė žmonės prieš tūkstančius metų. Taip po truputį išvystė savo archetipų teoriją. Keletas jų:
• Šešėlis – mūsų pasąmonė. Tai, ko nesuvokiame sąmoningai, bet galime palyginus ne taip sunkiai dalį savo šešėlio pažinti.
• Persona – mūsų aš. Galima sakyti, kad kažkas panašaus į Freudo ego.
• Animus/anima – vyro moteriškoji ir moters vyriškoji dalis.
• Dvasia ar Senas išminčius. Daug pasakų esame girdėję, kuomet senukas padeda herojui ir akivaizdu, kad tas senukas daug žino, bet jis kartu pasato herojų į pavojų, jei šis pasielgs neteisingai. Taigi, tame išminčiuje glūdi ir tai, kas gera, ir tai, kas pavojinga. Viena be kito neatsiejama.
- Įspūdžiai
Dar labiau nei po Descartes suvokiau, kokia iš tiesų esu tiksliukė. Sodeika kalbėjo apie religinį muzikalumą. Galvojau, kad turiu jo kažkiek. Oj ne, nė kruopelytės. Gal nebent tik užuomazgą. O va Jungas – tikras religinio muzikalumo virtuozas. Jo matomos sąsajos ir simbolika man yra nepasiekiami. Kaip iš tikro gerai, kad visi esame skirtingi ir kad knygos leidžia nors kažkiek pažinti žmones, su visiškai kitokiais pasauliais ir požiūriu, nei maniškis.
Girdėjau, kad „Archetipai ir kolektyvinė pasąmonė“ yra viena iš labiau prieinamų ir suprantamesnių autoriaus knygų. Man tikrai taip nepasirodė. Tačiau nebuvo čia ir neįkandamas riešutėlis. Nors daug ko, ką aiškina autorius nesupratau, bet labai daug ir išsinešiau. Kažkas tikrai yra tuose archetipuose, ar veikiau mituose bei istorijose, kas kabina, kas leidžia susitapatinti ir geriau suprasti save, ar pamatyti tam tikrus savo trūkumus. Tai yra žavingas, paslaptingas ir prasmės kupinas pasaulis. Jungas pastebėjo, kad nukarūnavus religijas, žmones ištinka prasmės krizė, ir jo teorija buvo psichologinis atsakas į šią krizę.
Negaliu pasakyti, kad Jungo aiškinimai mane visiškai įtikino, Kai kuriuos jų tiesiog atmečiau, kaip nepagrįstus, bet neatmečiau jo siūlomo pasaulio. Juk skaitant knygas pasineriame į išgalvotus pasaulius, o jie jaudina ir paveikia ne mažiau, nei tikrovė, kartais net daugiau.
Labai rekomenduoju visiems. Net jeigu jūsų protas pyksis su Jungu, kaip kad maniškis, čia vis tiek galima pasisemti daug ko sau naudingo. Vertingi yra Jungo kultūriniai komentarai bei tam tikri pastebėjimai apie asmenybę. O jeigu esate labiau humanitarai, besidomintys simboliais, gal netgi religijomis ir mitais, manau, šioje knygoje sau rasite dar daugiau naudos, nei aš. Na, bet jeigu manote, kad psichologija yra ne mokslas, tai po šios knygos, manau, tokia nuomonė tik sustiprės.
Citata:
„Šioje srityje visiškai neįmanoma nubrėžti griežtas ribas ir formuluoti tikslias sąvokas, nes archetipų esmę sudaro jų takumas ir abipusis vienas kito persmelkimas. Archetipus galima apibūdinti tik apytiksliai. Gyvą jų prasmę atskleidžia veikiau apibūdinimo visuma, o ne paskira formuluotė. Bet koks mėginimas suprasti tiksliau bematant pakenkia pats sau, išdildydamas neapčiuopiamo reikšmės branduolio švytėjimą. Nė vieno archetipo neįmanoma apibūdinti paprasta formuluote. Tai indas, kurio niekada nei ištuštinsi, nei pripildysi. Pats savaime egzistuoja tik potencialiai, o įgijęs kokią nors medžiaginę išraišką jau nėra tai, kas buvo anksčiau. Jis nekinta tūkstantmečiais ir vis dėlto jį reikia vis iš naujo aiškinti. Archetipai – tvirti pasąmonės elementai, bet jų pavidalas nuolat kinta.“
ayla_derammelaere's review against another edition
challenging
informative
inspiring
reflective
slow-paced
3.5
I have a bachelor degree in psychology (specialized in psycho-analysis) but this is the first book by Jung that I've ever read and I found it difficult.
I've been reading books written by Freud for a long time and since Jung, at a certain point, had been a student of his, I assumed I would be able to read Jung 'just as easy' as I've been reading books written by Freud.
Jung obviously is a very smart man, combing both psychology, mythology, religion and science in one sentence to come to a conclusion. Many times I needed to reread sentences (and I'm not used to needing to do that) to (partly) understand what he meant. I think I will need to reread this book once I have more knowledge of his theory since now there's a lot I don't think I completely understood.
When I started the book, I thought he was going to provide a list of archetypes that exist and give us examples of different times and places where you can find the archetypes, proving his theory but that doesn't really happen. He talks about a few archetypes and gives some examples but it's mainly an explanation of the theory (or that is what I understood of it at the moment).
I've bought some other books written by Jung and I hope that when reading/read them, I will be more able to understand his theory and come back to this book.
marksongs's review
4.0
Abstruse as usual, Dr. Jung created another fascinating set of essays! It was in my first serious reading of one of Jung's works, many years ago, that I discovered that his writings have to be absorbed to be understood. This collection of essays was no different. Just like the process of individuation that he describes in several essays in the book, each body of work is like a piece of a wonderful painting, separated out into segments that need to be integrated in order to see what he is really talking about. He provides numerous examples of his clients' creative artwork and numinous experiences, which he then analyzes and weaves together within a universal culture of symbolism, taken from a variety of sources from different cultures throughout history.
At first blush, his numerous digressions appear to have sprung from a font of madness, and one begins to wonder if Dr. Jung has somehow lost his grip on reality through his attempts to understand and make sense of the various forms of insanity of his patients. But, then, slowly, patterns begin to emerge, and one finds oneself making sense of the parallels and allusions, as if through repetition, a form of cognitive shift has taken place.
It probably would have helped me to have read the other books of his collected essays, that were enumerated as prior to this volume. Had I done this, doubtless, I would have felt less the need to suspend judgment, being that I would have had a more concrete context of understanding within which to fit this nice little addition. However, it is not entirely necessary to take such an approach if one is patient, and willing to take note of what should be delved into more deeply in other of his collected works for the purpose of further elucidation.
It is also important to note that Jung's writings are from a different era, an era in which some of the theories of psychology were initially being developed. His approach to the synthesis of elements common to the human psyche may seem rather strange to us in the modern age, where we frequently take diagnoses and prescribed treatments for granted. This was new ground that he was breaking, and many of our theories of personality stem directly from his research.
Although I will not review all of the essays in this collection, I will say that his last chapter on mandalas was among my favorites. It is both enlightening and amazing to see how various of his patients' paintings had predecessors in other mystical and religious artwork throughout the ages, and yet how very unlikely it was that his patients had every been exposed to such artwork. This chapter seemed to me to be his most convincing, being that the concrete visual evidence showed the universality of a variety of psychological symbols and motifs.
At first blush, his numerous digressions appear to have sprung from a font of madness, and one begins to wonder if Dr. Jung has somehow lost his grip on reality through his attempts to understand and make sense of the various forms of insanity of his patients. But, then, slowly, patterns begin to emerge, and one finds oneself making sense of the parallels and allusions, as if through repetition, a form of cognitive shift has taken place.
It probably would have helped me to have read the other books of his collected essays, that were enumerated as prior to this volume. Had I done this, doubtless, I would have felt less the need to suspend judgment, being that I would have had a more concrete context of understanding within which to fit this nice little addition. However, it is not entirely necessary to take such an approach if one is patient, and willing to take note of what should be delved into more deeply in other of his collected works for the purpose of further elucidation.
It is also important to note that Jung's writings are from a different era, an era in which some of the theories of psychology were initially being developed. His approach to the synthesis of elements common to the human psyche may seem rather strange to us in the modern age, where we frequently take diagnoses and prescribed treatments for granted. This was new ground that he was breaking, and many of our theories of personality stem directly from his research.
Although I will not review all of the essays in this collection, I will say that his last chapter on mandalas was among my favorites. It is both enlightening and amazing to see how various of his patients' paintings had predecessors in other mystical and religious artwork throughout the ages, and yet how very unlikely it was that his patients had every been exposed to such artwork. This chapter seemed to me to be his most convincing, being that the concrete visual evidence showed the universality of a variety of psychological symbols and motifs.
More...