Take a photo of a barcode or cover
4.11 AVERAGE
4.11 AVERAGE
adventurous
inspiring
lighthearted
mysterious
reflective
Plot or Character Driven:
Character
Strong character development:
Yes
Loveable characters:
Yes
Flaws of characters a main focus:
Yes
Mummipappa føler seg overflødig, og tar med hele mummifamilien til en øy langt ute i havgapet. Han skal bli fyrvokter der, siden den gamle fyrvokteren har forlatt fyret. Men det virker som om øya flytter på seg ...
Gud, jeg har virkelig tatovert den mest ubrukelige mummien på kroppen min for alltid. Akk ja. I det minste er illustrasjonene vakre, og språket er poetisk. Hele opplegget er bare vakkert tvers gjennom. Anbefales til liten og til stor.
Gud, jeg har virkelig tatovert den mest ubrukelige mummien på kroppen min for alltid. Akk ja. I det minste er illustrasjonene vakre, og språket er poetisk. Hele opplegget er bare vakkert tvers gjennom. Anbefales til liten og til stor.
emotional
hopeful
inspiring
mysterious
reflective
relaxing
medium-paced
Plot or Character Driven:
Character
Strong character development:
Yes
Loveable characters:
Yes
Diverse cast of characters:
N/A
Flaws of characters a main focus:
Yes
Skaičiau šią knygą kažkada seniai, vaikystėje, ir ji man paliko neišdildomą įspūdį. Blogąja prasme. Knygos melancholija mane persmelkė kiaurai ir taip niekad ir neišvarvėjo iki galo. Tad apsiėmusi perklausyti visas knygas apie trolius mumius su baime laukiau šiosios - ar ji mane vėl užguls liūdesio cunamiu?
Na, cunamio nebuvo, bet buvo pakankamai galinga banga. Kadangi jos tikėjausi, tai atsilaikiau. Liūdesys čia ima kapsėti mažomis dozėmis nuo pat pradžių - Tėtis Mumis nebesijaučia reikalingas, šeima kuo puikiausiai apsieina be jo, ir patys sprendžia ką ir kaip daryti, neklausdami jo nuomonės. Tačiau labiau pikta, o ne liūdna - susirask hobį, žmogau, o ne sugrūsk šeimą į laivą ir nuplukdyk taip toli, kad net kranto nebesimato, į mažytę salą, kurioje niekas neauga.
"Visada maniau, kad tas taškas ant žemėlapio - tai musės šūdas," - sako mažylė Miu. - "Pamanykit, jei nuplauksim iki ten ir atrasim, kad tai iš tiesų musės šūdas, o ne sala!" Vis dėl to sala, ir Mumių šeima ten gyvens, kad Tėtis Mumis vėl pasijaustų svarbus.
Mama Mumė ir Muminukas bando prisijaukinti nedraugišką salą, kad pasijaustų kaip namuose, kol Tėtis nesėkmingai bando įžiebti švyturį ir perprasti jūrą. Viskas slysta iš rankų, jūra nesiduoda perprantama, Tėtis nebebando įžiebti švyturio, tik tupi savo vienatvės salelėj ir širsta, kad jo niekas nevertina. Susirastum verčiau hobį, žmogau.
Link pabaigos atsiranda ir šiek tiek siaubo (mažylė Miu džiaugiasi - pagaliau kažkas įdomaus!), šiek tiek magiško realizmo (Mama išėjo pasivaikščioti į sodą, kurį nusipiešė - nes tikro sodo šioje saloje neišeina turėti), šiek tiek vilties, kad viskas galgi bus geriau. Na jo, šuo ir kariamas pripranta.
Žymiu kaip "vaikų knygos", nes toks visuotinis sutarimas. Vis dėlto knyga, kad ir gražiai parašyta, yra pernelyg melancholiška, pernelyg lėta, ir manau, kad suaugusieji joje ras daugiau, nei vaikai.
Na, cunamio nebuvo, bet buvo pakankamai galinga banga. Kadangi jos tikėjausi, tai atsilaikiau. Liūdesys čia ima kapsėti mažomis dozėmis nuo pat pradžių - Tėtis Mumis nebesijaučia reikalingas, šeima kuo puikiausiai apsieina be jo, ir patys sprendžia ką ir kaip daryti, neklausdami jo nuomonės. Tačiau labiau pikta, o ne liūdna - susirask hobį, žmogau, o ne sugrūsk šeimą į laivą ir nuplukdyk taip toli, kad net kranto nebesimato, į mažytę salą, kurioje niekas neauga.
"Visada maniau, kad tas taškas ant žemėlapio - tai musės šūdas," - sako mažylė Miu. - "Pamanykit, jei nuplauksim iki ten ir atrasim, kad tai iš tiesų musės šūdas, o ne sala!" Vis dėl to sala, ir Mumių šeima ten gyvens, kad Tėtis Mumis vėl pasijaustų svarbus.
Mama Mumė ir Muminukas bando prisijaukinti nedraugišką salą, kad pasijaustų kaip namuose, kol Tėtis nesėkmingai bando įžiebti švyturį ir perprasti jūrą. Viskas slysta iš rankų, jūra nesiduoda perprantama, Tėtis nebebando įžiebti švyturio, tik tupi savo vienatvės salelėj ir širsta, kad jo niekas nevertina. Susirastum verčiau hobį, žmogau.
Link pabaigos atsiranda ir šiek tiek siaubo (mažylė Miu džiaugiasi - pagaliau kažkas įdomaus!), šiek tiek magiško realizmo (Mama išėjo pasivaikščioti į sodą, kurį nusipiešė - nes tikro sodo šioje saloje neišeina turėti), šiek tiek vilties, kad viskas galgi bus geriau. Na jo, šuo ir kariamas pripranta.
Žymiu kaip "vaikų knygos", nes toks visuotinis sutarimas. Vis dėlto knyga, kad ir gražiai parašyta, yra pernelyg melancholiška, pernelyg lėta, ir manau, kad suaugusieji joje ras daugiau, nei vaikai.
dark
mysterious
reflective
sad
slow-paced
mysterious
reflective
medium-paced
adventurous
emotional
funny
hopeful
lighthearted
mysterious
reflective
relaxing
sad
tense
medium-paced
Plot or Character Driven:
A mix
Strong character development:
Yes
Loveable characters:
Yes
Diverse cast of characters:
Yes
Flaws of characters a main focus:
Yes
By far the most melancholic of the Moomin books, without a doubt: gone are the fun side characters (I miss you, Snufkin, Snorkmaiden and Sniff!!), the bright, spring-filled Moominvalley, the little chapter-by-chapter adventures.
I like this book, I think it’s a four stars, but it doesn’t feel like a Moomin book I will want to revisit anytime soon. Something feels… sadder about this one, as Jansson begins to say goodbye to these characters, in a book where Moominpappa learns to feel small in the world, Moominmamma deals with loneliness, Moomintroll grows up, and Little My just… is little my.
By far the most interesting aspect of this story is the Groke - a character brushed over in previous stories, now given one of the most prominent spots in the story. I’m still not exactly sure what she represents (loneliness, death?) but the fact that Moomin befriends her, to such an extent that he seems to enjoy being with her?? It’s interesting - it’s a perfect example, too, of how different this book’s tone is: Moomin’s best friend in this isn’t Sniff, the anxious money-obsessed creature, or Snufkin, the anarchistic wanderer, or Snorkmaiden, his little love interest - it’s the Groke, the personification of loneliness, of death and despair.
I like this book, I think it’s a four stars, but it doesn’t feel like a Moomin book I will want to revisit anytime soon. Something feels… sadder about this one, as Jansson begins to say goodbye to these characters, in a book where Moominpappa learns to feel small in the world, Moominmamma deals with loneliness, Moomintroll grows up, and Little My just… is little my.
By far the most interesting aspect of this story is the Groke - a character brushed over in previous stories, now given one of the most prominent spots in the story. I’m still not exactly sure what she represents (loneliness, death?) but the fact that Moomin befriends her, to such an extent that he seems to enjoy being with her?? It’s interesting - it’s a perfect example, too, of how different this book’s tone is: Moomin’s best friend in this isn’t Sniff, the anxious money-obsessed creature, or Snufkin, the anarchistic wanderer, or Snorkmaiden, his little love interest - it’s the Groke, the personification of loneliness, of death and despair.
fast-paced
adventurous
hopeful
lighthearted
relaxing
medium-paced
Plot or Character Driven:
Plot
Strong character development:
N/A
Loveable characters:
Yes
Diverse cast of characters:
Complicated
Flaws of characters a main focus:
Complicated