Scan barcode
rololy3's review against another edition
5.0
Mi curiosidad y fascinación tanto por el personaje de María Estuardo, como por la grandiosa pluma de Zweig, no hizo más que acrecentarse.
Si los intelectuales pretenciosos logran este estilo, está manera tan terrenal y apasionada de exponer la historia y la cultura -pero tan atinada y fundamentada a la vez-, tendríamos a más gente interesada en rebuscar en el pasado.
Si los intelectuales pretenciosos logran este estilo, está manera tan terrenal y apasionada de exponer la historia y la cultura -pero tan atinada y fundamentada a la vez-, tendríamos a más gente interesada en rebuscar en el pasado.
tabularasablog's review against another edition
5.0
From the moment I knew that there was a biography of Mary Stuart by Stefan Zweig, I had to read it! Zweig is a brilliant writer and describes the endless feud Mary Queen of Scots and Elizabeth I, all political intrigue, tragedy and drama, creating a narrative more compelling than any fiction.
dissendiumnox's review against another edition
4.0
4,5/5 - " La fortune et la puissance de Marie Stuart montent avec l'aisance, la rapidité et l'éclat de l'étoile du matin dans un ciel clair; mais tout aussi rapide et soudaine est sa chute"
J'avais tellement aimé la biographie de Marie-Antoinette que j'étais vraiment impatiente de découvrir celle de Marie Stuart. J'ai un peu moins aimé cette lecture que ce à quoi je m'attendais. Le début est intéressant, mais je trouve qu'il passe un peu vite sur la jeunesse de Marie pour ensuite s'attarder à décortiquer les moindres détails de la tragédie qui se joue avec Bothwell et les lettres qu'elle envoie de ses prisons. Selon moi, c'est un peu déséquilibré. Je comprend que Zweig était plus intéressé par la passion tragique de Marie Stuart pour son conseiller, mais finalement, ça se ressent trop. C'était tout de même un livre magnifique écrit, riche en détails historiques et psychologiques. Marie Stuart est bizarrement attachante, on est triste pour elle et avec elle, on sent de la part de l'auteur une véritable empathie pour ses personnages principaux, il en fait des êtres vivants et complexes. Il analyse leurs actes sans les juger. Je quitte ce livre avec le sentiment de connaître Marie Stuart comme si je l'avais connue moi-même.
J'avais tellement aimé la biographie de Marie-Antoinette que j'étais vraiment impatiente de découvrir celle de Marie Stuart. J'ai un peu moins aimé cette lecture que ce à quoi je m'attendais. Le début est intéressant, mais je trouve qu'il passe un peu vite sur la jeunesse de Marie pour ensuite s'attarder à décortiquer les moindres détails de la tragédie qui se joue avec Bothwell et les lettres qu'elle envoie de ses prisons. Selon moi, c'est un peu déséquilibré. Je comprend que Zweig était plus intéressé par la passion tragique de Marie Stuart pour son conseiller, mais finalement, ça se ressent trop. C'était tout de même un livre magnifique écrit, riche en détails historiques et psychologiques. Marie Stuart est bizarrement attachante, on est triste pour elle et avec elle, on sent de la part de l'auteur une véritable empathie pour ses personnages principaux, il en fait des êtres vivants et complexes. Il analyse leurs actes sans les juger. Je quitte ce livre avec le sentiment de connaître Marie Stuart comme si je l'avais connue moi-même.
patricijatilv's review against another edition
5.0
5/5
Tiems, kurie skaitydami apie 16 amžių nesitiki baltų dantų ir lygių teisių. Kuriems istorija nereiškia tik datos ir fakto – nes aplink dar tiek aplinkybių, niuansų, spėlionių ir galimybių, tiek klausimų, kuriems atsakyti, o ir atsakymams suprasti, reikia dar tiek pat aplinkybių, niuansų ir spėlionių. Ir dar tiek pat klausimų. O labiausiai tiems, kurie kalbėdami apie istoriją klausia ne tik kada?, bet ir kodėl?
Lengva idealizuoti istoriją, ypač tolimą. Jos herojus, ypač nuskriaustuosius. Tačiau Zweigas neidealizuoja Marijos Stiuart. Ji ne visuomet herojė, o gal net niekada ja nebūna – kartais ji nuobodi, vaikiška, susireikšminusi, manipuliuojanti, neapsisprendusi, paika, pikta, piktdžiugiška, impulsyvi. Taip seniai gyvenusieji, istorijos vadovėliuose išaukštinti arba nuteisti, retai kada literatūroje atrodo pasiekiami ir žmogiški. Bet Zweigo tekste karalienė – būtent tokia. Knygoje atsiskleidžia ne tik talentingai, nuostabiai, smulkmeniškai piešiamas jos portretas: autorius daug svarsto apie galios ir žmogaus santykį, besikeičiančia psichologinę būseną istorinių pokyčių akivaizdoje, ryšį su savimi ir aplinkiniais, sveiko proto (ne)išlaikymą. Jis – visažinis pasakotojas, tačiau norisi būti vedamam už rankos tokio, kaip jis – per kultūrinius ir literatūrinius niuansus, užuominas į meną, poeziją, muziką – čia ne faktų rinkinys, o gyvas pokalbis su tuo, kuris pasirenka klausytis – kartais nuklystant į šoną, bet visuomet apgalvotai. Zweigas su skaitytoju visuomet mandagus, bet ir visuomet už jį šiek tiek aukščiau. Čia daug filosofavimo ir įžvalgų, pamąstymų ir spėjimų, bet ne šakėmis ant vandens rašomų – autorius paskuba savo mintis paremti faktais greičiau, nei pagalvotumei, kad tiesiog spekuliuoja. O svarbiausia, išlaiko susidomėjimą rimčiau, nei bet koks trilerių meistras, tobulai kelia įtampą ir stumia skaitytoją prie kėdės krašto. Ir padaro tai, ką retas trilerių meistras sugeba – piešia moters portretą, tokį meistrišką ir talentingą, tarsi pasakotų apie žmogų, kurį būtų analizavęs ne tik iš tų istorinių šaltinių likučių, o iš kasdienio, nepaliaujamo, artimo stebėjimo.
Zweigas įrodo, kad jį ir Mariją skiriantys šimtai metų – ne pretekstas nesuspratimams, kaip ir leisdamas tikėti, kad sunkiai rastųsi žmogus, galintis įdomiau, jautriau ir paveikiau papasakoti ne tik karalienės Marijos, bet ir karalienės Elžbietos istorijas. Istorijas apie gyvenimus, kuriuos lydi nesėkmės ir kančios, nesibaigiančios net ant ešafoto. Jis per daug nesigilina į prabangą, kuri jas supo, į deimantus ar karūnas. Veikiau paaiškina tikrąsias šiųjų kainas, parodo kaip stipriai pražilę plaukai, dengiami aukso, kaip suvytę kūnai, pridengti aksomu ir šilku. Ir kaip lengva žiūrėti į tai, kas blizga, nepastebint to ką blizgučiais bandoma paslėpti. Galima stipriausių emocijų ieškoti kūryboje, bet Zweigas parodo, kad tikrovė, ypač aprašyta TOKIO lygio meistro, prilygsta geriausiam siaubo, detektyvo, trilerio ir meilės romano žanrų mišiniui.
Tiems, kurie skaitydami apie 16 amžių nesitiki baltų dantų ir lygių teisių. Kuriems istorija nereiškia tik datos ir fakto – nes aplink dar tiek aplinkybių, niuansų, spėlionių ir galimybių, tiek klausimų, kuriems atsakyti, o ir atsakymams suprasti, reikia dar tiek pat aplinkybių, niuansų ir spėlionių. Ir dar tiek pat klausimų. O labiausiai tiems, kurie kalbėdami apie istoriją klausia ne tik kada?, bet ir kodėl?
Lengva idealizuoti istoriją, ypač tolimą. Jos herojus, ypač nuskriaustuosius. Tačiau Zweigas neidealizuoja Marijos Stiuart. Ji ne visuomet herojė, o gal net niekada ja nebūna – kartais ji nuobodi, vaikiška, susireikšminusi, manipuliuojanti, neapsisprendusi, paika, pikta, piktdžiugiška, impulsyvi. Taip seniai gyvenusieji, istorijos vadovėliuose išaukštinti arba nuteisti, retai kada literatūroje atrodo pasiekiami ir žmogiški. Bet Zweigo tekste karalienė – būtent tokia. Knygoje atsiskleidžia ne tik talentingai, nuostabiai, smulkmeniškai piešiamas jos portretas: autorius daug svarsto apie galios ir žmogaus santykį, besikeičiančia psichologinę būseną istorinių pokyčių akivaizdoje, ryšį su savimi ir aplinkiniais, sveiko proto (ne)išlaikymą. Jis – visažinis pasakotojas, tačiau norisi būti vedamam už rankos tokio, kaip jis – per kultūrinius ir literatūrinius niuansus, užuominas į meną, poeziją, muziką – čia ne faktų rinkinys, o gyvas pokalbis su tuo, kuris pasirenka klausytis – kartais nuklystant į šoną, bet visuomet apgalvotai. Zweigas su skaitytoju visuomet mandagus, bet ir visuomet už jį šiek tiek aukščiau. Čia daug filosofavimo ir įžvalgų, pamąstymų ir spėjimų, bet ne šakėmis ant vandens rašomų – autorius paskuba savo mintis paremti faktais greičiau, nei pagalvotumei, kad tiesiog spekuliuoja. O svarbiausia, išlaiko susidomėjimą rimčiau, nei bet koks trilerių meistras, tobulai kelia įtampą ir stumia skaitytoją prie kėdės krašto. Ir padaro tai, ką retas trilerių meistras sugeba – piešia moters portretą, tokį meistrišką ir talentingą, tarsi pasakotų apie žmogų, kurį būtų analizavęs ne tik iš tų istorinių šaltinių likučių, o iš kasdienio, nepaliaujamo, artimo stebėjimo.
Zweigas įrodo, kad jį ir Mariją skiriantys šimtai metų – ne pretekstas nesuspratimams, kaip ir leisdamas tikėti, kad sunkiai rastųsi žmogus, galintis įdomiau, jautriau ir paveikiau papasakoti ne tik karalienės Marijos, bet ir karalienės Elžbietos istorijas. Istorijas apie gyvenimus, kuriuos lydi nesėkmės ir kančios, nesibaigiančios net ant ešafoto. Jis per daug nesigilina į prabangą, kuri jas supo, į deimantus ar karūnas. Veikiau paaiškina tikrąsias šiųjų kainas, parodo kaip stipriai pražilę plaukai, dengiami aukso, kaip suvytę kūnai, pridengti aksomu ir šilku. Ir kaip lengva žiūrėti į tai, kas blizga, nepastebint to ką blizgučiais bandoma paslėpti. Galima stipriausių emocijų ieškoti kūryboje, bet Zweigas parodo, kad tikrovė, ypač aprašyta TOKIO lygio meistro, prilygsta geriausiam siaubo, detektyvo, trilerio ir meilės romano žanrų mišiniui.
sophiemarie_'s review against another edition
emotional
sad
tense
slow-paced
- Plot- or character-driven? Plot
- Strong character development? No
- Loveable characters? Yes
- Diverse cast of characters? No
- Flaws of characters a main focus? Yes
4.0
franka_ju's review against another edition
Sexist, every thing because she's a woman, legit didn't notice when I continued on a wrong page