Take a photo of a barcode or cover
4.32 AVERAGE
4.32 AVERAGE
adventurous
dark
emotional
informative
inspiring
reflective
fast-paced
This was definitely the best bit of hard science fiction I've read in a long time. Even by the standards of a trilogy that was critically-lauded for its big ideas, this finale is fittingly huge.
Three-Body Problem gave us one of the best depictions of successful SETI seen since Carl Sagan and Contact. The Dark Forest built on that foundation and tried to extrapolate from there, making some Asimov-scale leaps as human accepts, copes with, and tries to build on a universe in which the only answer to the Fermi Paradox is cynicism.
Death's End goes even farther. If the universe is a dark forest and species have to eliminate all signs of competition, how would super-intelligent beings police that world and what possible chance does humanity have?
There are too many smaller ideas for me to mention, but my favorite thread had to do with laws of physics. Liu Cixin presents the idea that, much in the same way that life has fundamentally altered the chemistry of the Earth to better suit it, life (or at least, non-entropic entitites) actually changes the very laws of nature to suit its purposes.
As it stands, the purpose to which life is bending the laws of nature is protect itself from other light. In the world of Death's End, beings change the very speed of light in places to hide themselves or entrap their enemies. They fling portals that collapse whole solar systems into lower dimensions at one another, for the simple transgression of making oneself known.
It's further suggested that this has already happened. Maybe the speed of light was once faster -- perhaps even infinite. And life existed on higher dimensions, perhaps as many as ten. But through the adoption of the dark forest protocol, life knocked itself out of this relatively Edenic state for the sake of self-preservation.
It's not just that these ideas are big in scope -- both in terms of space and time. It's that they're thought through so thoroughly. I don't always agree with the choices he envisions for humanity, but I appreciate how he seems to have really explored all the directions those choices can take them. When you're a nerd for whom casually thinking of the universe and infinity is as close as you get to spirituality, this is a very satisfying thing.
I will say that the author was never able to totally square away his problems with female characters. Dark Forest in particular was bad with this, as the only main female character was one that a man more or less wished for out of a dream? Or something? It wasn't great. The main character and her sidekick here are were both women. And the main character at least makes a couple of decisions... that I guess would cynically be termed women's decisions? Decisions that the author directly describes as coming from a place of emotion instead of cold rationality.
The foil for the main character, interestingly enough, is a grizzled American intelligence official I think from the CIA. He is sort of the archetypal "rational man," in the very American "preemptive strike" kind of way. A real 'will to power' kind of dude and perhaps an interesting symptom of how the United States is perceived in China.
In any case, at three of the main turnings in the book, the female character makes "motherly" decisions that, while done out of love for the human race, wind up costing us dearly. It's not totally clear what Cixin Liu is asking us to think about this. It suggests that humanity is special, but it definitely isn't a net positive. And I don't think that's going to please feminist critics of this series.
But I digress. This is hard science fiction. You show up for the ideas, not the excellent character development. This was probably the best work of the series and it was a really terrific read as a whole.
Three-Body Problem gave us one of the best depictions of successful SETI seen since Carl Sagan and Contact. The Dark Forest built on that foundation and tried to extrapolate from there, making some Asimov-scale leaps as human accepts, copes with, and tries to build on a universe in which the only answer to the Fermi Paradox is cynicism.
Death's End goes even farther. If the universe is a dark forest and species have to eliminate all signs of competition, how would super-intelligent beings police that world and what possible chance does humanity have?
Spoiler
There are too many smaller ideas for me to mention, but my favorite thread had to do with laws of physics. Liu Cixin presents the idea that, much in the same way that life has fundamentally altered the chemistry of the Earth to better suit it, life (or at least, non-entropic entitites) actually changes the very laws of nature to suit its purposes.
As it stands, the purpose to which life is bending the laws of nature is protect itself from other light. In the world of Death's End, beings change the very speed of light in places to hide themselves or entrap their enemies. They fling portals that collapse whole solar systems into lower dimensions at one another, for the simple transgression of making oneself known.
It's further suggested that this has already happened. Maybe the speed of light was once faster -- perhaps even infinite. And life existed on higher dimensions, perhaps as many as ten. But through the adoption of the dark forest protocol, life knocked itself out of this relatively Edenic state for the sake of self-preservation.
It's not just that these ideas are big in scope -- both in terms of space and time. It's that they're thought through so thoroughly. I don't always agree with the choices he envisions for humanity, but I appreciate how he seems to have really explored all the directions those choices can take them. When you're a nerd for whom casually thinking of the universe and infinity is as close as you get to spirituality, this is a very satisfying thing.
I will say that the author was never able to totally square away his problems with female characters. Dark Forest in particular was bad with this, as the only main female character was one that a man more or less wished for out of a dream? Or something? It wasn't great. The main character and her sidekick here are were both women. And the main character at least makes a couple of decisions... that I guess would cynically be termed women's decisions? Decisions that the author directly describes as coming from a place of emotion instead of cold rationality.
The foil for the main character, interestingly enough, is a grizzled American intelligence official I think from the CIA. He is sort of the archetypal "rational man," in the very American "preemptive strike" kind of way. A real 'will to power' kind of dude and perhaps an interesting symptom of how the United States is perceived in China.
In any case, at three of the main turnings in the book, the female character makes "motherly" decisions that, while done out of love for the human race, wind up costing us dearly. It's not totally clear what Cixin Liu is asking us to think about this. It suggests that humanity is special, but it definitely isn't a net positive. And I don't think that's going to please feminist critics of this series.
But I digress. This is hard science fiction. You show up for the ideas, not the excellent character development. This was probably the best work of the series and it was a really terrific read as a whole.
challenging
dark
tense
medium-paced
Plot or Character Driven:
Plot
Strong character development:
No
Loveable characters:
Complicated
Diverse cast of characters:
Yes
Flaws of characters a main focus:
Yes
A really strong conclusion to a really horrifying series.
adventurous
challenging
dark
mysterious
reflective
slow-paced
Plot or Character Driven:
Plot
Strong character development:
Yes
Loveable characters:
Complicated
Diverse cast of characters:
Yes
Flaws of characters a main focus:
Yes
After quickly reading the first two volumes back to back, I had to wait for the final volume to be published in English and during that time, I was left to ponder how in Earth everything would wrap up.
Now I know, and it's complicated, engaging, and epic in scope. I'm glad I picked up that first book on a whim.
Now I know, and it's complicated, engaging, and epic in scope. I'm glad I picked up that first book on a whim.
The final book in the series and I am very glad these were translated into English as across the 3 books they embody some of the best science fiction I have read in a long time with original storytelling in particular in this book.
There is no getting away from it the scale of this book is huge the timescale it ultimately spans is millions of years, we cross massive distances in space and traverse new worlds and a light speed barrier.
Chen & AA are interesting new characters in this book which takes place a short while after the events of book 2. Chen is a bright young scientist who is hired to work on one of the many Trisolaran initiatives. She comes up with the an idea that is eventually called the staircase project.
Chen chooses initially to go into hibernation to help those in the future with the project and when she is awoken many years hence the world has changed significantly and the staircase project is all but forgotten.
Chen goes into hibernation quite a bit during the book and this is used to move us through the many years that the story is conducted across. This use of hibernation to mvoe through years is quite a nice device and certainly helps to keep the book interesting, fresh and at times surprising.
Liu Cixin therefore takes us on a timestop tour of a potential future for humanity in a universe that is cruel and harsh.
Without too many spoilers Chen as the focal point for the story is pivotal in humanities internment at the hands of Trisolas but at the end takes an action that could save the universe in a weird kind of way.
Liu Cixin rounds the series off nicely in this book. I still think book 2 is the strongest in terms of narrative but this book is so expansive, so large and covers so many time periods and scenarios that its hard to pick a favourite.
At some point in time I will re-read these as a continuous story, they are definitely the kind of books that will benefit from that as I am sure I have missed some subtle points through the story arc.
There is no getting away from it the scale of this book is huge the timescale it ultimately spans is millions of years, we cross massive distances in space and traverse new worlds and a light speed barrier.
Chen & AA are interesting new characters in this book which takes place a short while after the events of book 2. Chen is a bright young scientist who is hired to work on one of the many Trisolaran initiatives. She comes up with the an idea that is eventually called the staircase project.
Chen chooses initially to go into hibernation to help those in the future with the project and when she is awoken many years hence the world has changed significantly and the staircase project is all but forgotten.
Chen goes into hibernation quite a bit during the book and this is used to move us through the many years that the story is conducted across. This use of hibernation to mvoe through years is quite a nice device and certainly helps to keep the book interesting, fresh and at times surprising.
Liu Cixin therefore takes us on a timestop tour of a potential future for humanity in a universe that is cruel and harsh.
Without too many spoilers Chen as the focal point for the story is pivotal in humanities internment at the hands of Trisolas but at the end takes an action that could save the universe in a weird kind of way.
Liu Cixin rounds the series off nicely in this book. I still think book 2 is the strongest in terms of narrative but this book is so expansive, so large and covers so many time periods and scenarios that its hard to pick a favourite.
At some point in time I will re-read these as a continuous story, they are definitely the kind of books that will benefit from that as I am sure I have missed some subtle points through the story arc.
„Mirtis yra vienintelis švyturys, kuris visada dega, kad ir kur plauktume, galiausiai pasuksime link jo. Viskas pasaulyje praeina ir tik Mirtis gyvena amžinai.“
Nusprendžiau, kad noriu pasikalbėti su savimi, todėl parašysiu ilgą apžvalgą ir praanalizuosiu man patikusias mintis, kad ateityje, jei pamiršiu sau priminti. Knyga labai savita ir originali, idėjos joje naujos ir negirdėtos, o todėl ir pasvarstymų nemažai. Manau, ateityje knygų serija pavirs klasika. Na ir greičiausiai čia bus mano metų serija, nes nieko panašaus nesu skaičiusi, nors pirminė idėja gana banali – ateiviai užpuola žemę. Bet pats pateikimas, mintys, idėjos, filosofija ir žinoma pabaiga tik dar kartą patvirtina, kad gerai praplėtotas kūrinys tampa puikiu.
Yun Tianming serga sunkia vėžio forma. Dėl artėjančio Trisoliario užpuolimo valdžia legalizuoja eutanaziją. Jis tam ryžtasi, nes gyventi nebemato prasmės. Tik Cheng Xin, jo studentavimo laikų meilė, jį sustabdo ir pasiūlo neregėtą techninę avantiūrą, - skristi į kosmosą ir sutikti Trisoliario laivus.
Perskaityti knygą/visą seriją savotiškas iššūkis. Negali skaityti ant vieno įkvėpimo, informaciją norisi savintis po truputį. Žinoma visi tie stygų teorijos, reliatyvumai, kvarkai, pulsarai, fotonai, kvantai, 2D, 3D, 10D, ADHD, Full HD, ACDC ir kiti tik sunkino skaitymą. Niekaip nesuprantu kam aplamai tą mokslą taip sudėtingai aprašinėti. Tik tam, kad suprastų kuo mažesnė grupelė žmonių? Aha, o paprasti mirtingieji tegu toliau lieka durneliais. Ne veltui visuomenė durnėja, nes kuo mažiau supranta, tuo daugiau kvailių aplink.
Na, bent jau džiugu, kad veikėjai nepažinojo kosminio laivo kaip mylimos moters kūno (kas žino, tas žino) ir už tai ačiū.
Man žiauriai gražūs šios serijos viršeliai.
„Mirties pabaiga“ labiausiai patikusi knyga serijoje. Mažiausiai patiko „Tamsus miškas“. Jos visos lyg ir panašios, lyg ir apie tą patį, bet kartu knygos labai savotiškos ir skirtingos.
Minusai:
Tai, kad knygą vietomis neįdomu skaityt, tiesa. Iriuosi per puslapius ir pastringu ant nuobodžių vietų, ypač kur aprašomi techniniai dalykai. Suprantu, kad autoriui įdomu tai rašyt, bet ačiū ne. Man nieko neduoda fantazijai, o tik migdo. Išvis kai aprašė miestus kosmose, man norėjosi viską įsivaizduoti; architektūrą, kaip žmonės atrodo, man trūko vizualumo ir spalvų. Autorius aprašė kaip tai veikia, bet man neįdomu, norisi vaizdų. Kitas dalykas, visi veikėjai vos ne vienodi, tik vardai skiriasi. Ten tik Thomas Wade įdomesnė asmenybė (šiaip jis priminė mano senelį) ir tai jį nukišo šiknon.
Dabar apie Cheng Xin, pagr. veikėją. Kurioje vietoje ji pasaulio motina, primadona? Pasaulio gelbėtoja iš jos kaip dūdelė iš ožkos šiknos. Užkniso juodai, ant galo ėmiau linkėt jai numirt. Pati iš savęs nieko neįsivaizduoja, neva protinga, bet tik neva. Jai visų gaila, bet nedaro nieko, kad kitiems būtų geriau. Aplinkiniai personažai viską aplink ją daro, šokinėja ir dėl jos aukojasi, o jai px lyg taip ir turėtų būti. Prašiko viską ir sufailin‘o net du kartus. Dar jos tas vaizdavimas, kad ji neva mergelė Marija, visų motina, man išvis buvo cringe. Pražudė žmoniją ir visi jai atleido, nes kodėl? Jau buvo akivaizdu, kad ji nieko verta, kai atsisakė statyt tuos laivus ir px, užmigs letargo miegu, o jūs kaip sau norit. Jokių vidinių kančių.
Ar visgi čia paslėpta mintis, kad „tas, kas kaltas gyvens amžinai“? Tegu gyvena, tik neverta ji to, nes ji taps vieninteliu žmonijos atvaizdu, o tokiu tikrai neturėtų būti. Čia nėra vystoma tema, kad ji kenčia prašikusi viską, o tai, kad ji tampa visa žmonija labai šviesiose spalvose. Tik dėl jos ir nuėmiau vieną žvaigždutę.
Ye Wenjie man žymiai artimesnė buvo. Jos vienos, kaip nesuprasto individo skausmas privedė prie tragedijos. Ji gavo šansą atkeršyti už visas nuoskaudas ir ją pilnai pateisinu. Ji buvo protinga ir nepriklausoma iki pat galo. Tas pats ir su Luo Ji. Man jis irgi patiko, vietomis chaotiškas, bet sumanus ir originalus. Bet šita.. Ačiū, ne.
Kitas dalykas Sofonė. Žinant, kad Kinija ir Japonija amžini priešai, vaizduoti priešę Sofonę kaip japonę, man pasirodė neskanu. Politikos prieskoniai man neskoningi.
Kaip sukimšti į pilvą didžiausią mėgstamiausios picos gabalą, taip pat skaniai suėjo religijos pašiepimas. „Niekas nesako, kad teologija sukurta protingų būtybių“, citata, kuri pasako viską. Dar autorius meistriškai parodo, kad biblija negali kritikuoti technologijų, nes apie tai nieko nėra parašyta. Ir žinoma, mintis, kad pragaras randasi kosmose, o ne žemėje pasako daug. Kritika totalitarizmui ir tai, kad trisoliarijiečiai tobulėjo arba gerbdami individą ir suteikdami jam laisvę arba perėmę technologijas iš kitų civilizacijų (vadinasi pyzdino iš geresnių. Taip, kai savo nesugalvoji, pradedi vogti kitų idėjas), parodo, kad minties laisvė yra viskas, tai žmonijos ateitis. Kosmosas iškreipia žmogiškumą, idėja, kad „vos tik žuvis išlipo iš vandens, ji tapo nebe žuvimi“, tai lygiai taip pat, „žmogus palikęs Žemę tampa nebe žmogumi“, pasirodė gerai išvystyta. Autorius meistriškai priduria, kad technologijos yra mūsų ateitis, o be laisvės jų nebus. Bet labai greitai primeta kitą mintį, kad technologijos tik didina skirtumą tarp žmonių ir brėžia dar didesnę ribą tarp skurdo ir turtuolių. Vietomis skaitant atrodo, jog viskas sudėtinga bet ir paprasta vienu metu. Gal čia padaryta tam, kad visi suprastų savaip? Ar nuo to knyga geresnė? Nežinau. Man tik viena mintis kilo, kad kuo paprasčiau rašai, tuo daugiau rankų knyga pasiekia, tuo labiau visi supranta viską skirtingai. Laikas yra pati žiauriausia jėga, šitai supratau geriausiai. O dar supratau, kad žmonės nelinkę mokytis ant savo klaidų, nes pasikartojo ta pati situacija kaip su „lašu“ antroje knygoje. Ir visgi filosofinė dalis, kad jeigu šviesos greitis pasieks 0, tai reiškia mirtį. Šitą mintį išėjusią iš fizikos galima suprasti įvairiai.
Pabaiga:
Man ji žiauriai patiko. Nežinau, kam ten pasirodė nelabai, bent jau man buvo wow, geresnės ir nesugalvosi. Tos dimensijos, mintis, kad 10D yra rojus ir viskas palaipsniui pereina į žemesnes dimensijas, pakerėjo mane. Mintis, kad ateityje bus tik viena rasė irgi labai graži. Sugrįžimas prie žemdirbystės ir akmens amžiaus rašmenų tik dar kartą paliudijo, jog gyvenimo ratas nuolat sukasi. Ir tai, kad pro duris išeina žmonės kartu su Sofone, man buvo kaip taikos ir bendrystės simbolis. Buvo suprantama, kad Cheng Xin nieko nešviečia su Tianmingu (taip jai ir reikia) ir visgi man liko neapaiškintų dalykų, kaip tarkim jis išgyveno pas tuos trisoliarijiečius, kaip jie jam padėjo, ką jis išmoko ir po galais kaip jis parsigavo į tą Nameko planetą. Deja, nesužinosim.
Nusprendžiau, kad noriu pasikalbėti su savimi, todėl parašysiu ilgą apžvalgą ir praanalizuosiu man patikusias mintis, kad ateityje, jei pamiršiu sau priminti. Knyga labai savita ir originali, idėjos joje naujos ir negirdėtos, o todėl ir pasvarstymų nemažai. Manau, ateityje knygų serija pavirs klasika. Na ir greičiausiai čia bus mano metų serija, nes nieko panašaus nesu skaičiusi, nors pirminė idėja gana banali – ateiviai užpuola žemę. Bet pats pateikimas, mintys, idėjos, filosofija ir žinoma pabaiga tik dar kartą patvirtina, kad gerai praplėtotas kūrinys tampa puikiu.
Yun Tianming serga sunkia vėžio forma. Dėl artėjančio Trisoliario užpuolimo valdžia legalizuoja eutanaziją. Jis tam ryžtasi, nes gyventi nebemato prasmės. Tik Cheng Xin, jo studentavimo laikų meilė, jį sustabdo ir pasiūlo neregėtą techninę avantiūrą, - skristi į kosmosą ir sutikti Trisoliario laivus.
Perskaityti knygą/visą seriją savotiškas iššūkis. Negali skaityti ant vieno įkvėpimo, informaciją norisi savintis po truputį. Žinoma visi tie stygų teorijos, reliatyvumai, kvarkai, pulsarai, fotonai, kvantai, 2D, 3D, 10D, ADHD, Full HD, ACDC ir kiti tik sunkino skaitymą. Niekaip nesuprantu kam aplamai tą mokslą taip sudėtingai aprašinėti. Tik tam, kad suprastų kuo mažesnė grupelė žmonių? Aha, o paprasti mirtingieji tegu toliau lieka durneliais. Ne veltui visuomenė durnėja, nes kuo mažiau supranta, tuo daugiau kvailių aplink.
Na, bent jau džiugu, kad veikėjai nepažinojo kosminio laivo kaip mylimos moters kūno (kas žino, tas žino) ir už tai ačiū.
Man žiauriai gražūs šios serijos viršeliai.
„Mirties pabaiga“ labiausiai patikusi knyga serijoje. Mažiausiai patiko „Tamsus miškas“. Jos visos lyg ir panašios, lyg ir apie tą patį, bet kartu knygos labai savotiškos ir skirtingos.
Minusai:
Tai, kad knygą vietomis neįdomu skaityt, tiesa. Iriuosi per puslapius ir pastringu ant nuobodžių vietų, ypač kur aprašomi techniniai dalykai. Suprantu, kad autoriui įdomu tai rašyt, bet ačiū ne. Man nieko neduoda fantazijai, o tik migdo. Išvis kai aprašė miestus kosmose, man norėjosi viską įsivaizduoti; architektūrą, kaip žmonės atrodo, man trūko vizualumo ir spalvų. Autorius aprašė kaip tai veikia, bet man neįdomu, norisi vaizdų. Kitas dalykas, visi veikėjai vos ne vienodi, tik vardai skiriasi. Ten tik Thomas Wade įdomesnė asmenybė (šiaip jis priminė mano senelį) ir tai jį nukišo šiknon.
Dabar apie Cheng Xin, pagr. veikėją. Kurioje vietoje ji pasaulio motina, primadona? Pasaulio gelbėtoja iš jos kaip dūdelė iš ožkos šiknos. Užkniso juodai, ant galo ėmiau linkėt jai numirt. Pati iš savęs nieko neįsivaizduoja, neva protinga, bet tik neva. Jai visų gaila, bet nedaro nieko, kad kitiems būtų geriau. Aplinkiniai personažai viską aplink ją daro, šokinėja ir dėl jos aukojasi, o jai px lyg taip ir turėtų būti. Prašiko viską ir sufailin‘o net du kartus. Dar jos tas vaizdavimas, kad ji neva mergelė Marija, visų motina, man išvis buvo cringe. Pražudė žmoniją ir visi jai atleido, nes kodėl? Jau buvo akivaizdu, kad ji nieko verta, kai atsisakė statyt tuos laivus ir px, užmigs letargo miegu, o jūs kaip sau norit. Jokių vidinių kančių.
Ar visgi čia paslėpta mintis, kad „tas, kas kaltas gyvens amžinai“? Tegu gyvena, tik neverta ji to, nes ji taps vieninteliu žmonijos atvaizdu, o tokiu tikrai neturėtų būti. Čia nėra vystoma tema, kad ji kenčia prašikusi viską, o tai, kad ji tampa visa žmonija labai šviesiose spalvose. Tik dėl jos ir nuėmiau vieną žvaigždutę.
Ye Wenjie man žymiai artimesnė buvo. Jos vienos, kaip nesuprasto individo skausmas privedė prie tragedijos. Ji gavo šansą atkeršyti už visas nuoskaudas ir ją pilnai pateisinu. Ji buvo protinga ir nepriklausoma iki pat galo. Tas pats ir su Luo Ji. Man jis irgi patiko, vietomis chaotiškas, bet sumanus ir originalus. Bet šita.. Ačiū, ne.
Kitas dalykas Sofonė. Žinant, kad Kinija ir Japonija amžini priešai, vaizduoti priešę Sofonę kaip japonę, man pasirodė neskanu. Politikos prieskoniai man neskoningi.
Kaip sukimšti į pilvą didžiausią mėgstamiausios picos gabalą, taip pat skaniai suėjo religijos pašiepimas. „Niekas nesako, kad teologija sukurta protingų būtybių“, citata, kuri pasako viską. Dar autorius meistriškai parodo, kad biblija negali kritikuoti technologijų, nes apie tai nieko nėra parašyta. Ir žinoma, mintis, kad pragaras randasi kosmose, o ne žemėje pasako daug. Kritika totalitarizmui ir tai, kad trisoliarijiečiai tobulėjo arba gerbdami individą ir suteikdami jam laisvę arba perėmę technologijas iš kitų civilizacijų (vadinasi pyzdino iš geresnių. Taip, kai savo nesugalvoji, pradedi vogti kitų idėjas), parodo, kad minties laisvė yra viskas, tai žmonijos ateitis. Kosmosas iškreipia žmogiškumą, idėja, kad „vos tik žuvis išlipo iš vandens, ji tapo nebe žuvimi“, tai lygiai taip pat, „žmogus palikęs Žemę tampa nebe žmogumi“, pasirodė gerai išvystyta. Autorius meistriškai priduria, kad technologijos yra mūsų ateitis, o be laisvės jų nebus. Bet labai greitai primeta kitą mintį, kad technologijos tik didina skirtumą tarp žmonių ir brėžia dar didesnę ribą tarp skurdo ir turtuolių. Vietomis skaitant atrodo, jog viskas sudėtinga bet ir paprasta vienu metu. Gal čia padaryta tam, kad visi suprastų savaip? Ar nuo to knyga geresnė? Nežinau. Man tik viena mintis kilo, kad kuo paprasčiau rašai, tuo daugiau rankų knyga pasiekia, tuo labiau visi supranta viską skirtingai. Laikas yra pati žiauriausia jėga, šitai supratau geriausiai. O dar supratau, kad žmonės nelinkę mokytis ant savo klaidų, nes pasikartojo ta pati situacija kaip su „lašu“ antroje knygoje. Ir visgi filosofinė dalis, kad jeigu šviesos greitis pasieks 0, tai reiškia mirtį. Šitą mintį išėjusią iš fizikos galima suprasti įvairiai.
Pabaiga:
Man ji žiauriai patiko. Nežinau, kam ten pasirodė nelabai, bent jau man buvo wow, geresnės ir nesugalvosi. Tos dimensijos, mintis, kad 10D yra rojus ir viskas palaipsniui pereina į žemesnes dimensijas, pakerėjo mane. Mintis, kad ateityje bus tik viena rasė irgi labai graži. Sugrįžimas prie žemdirbystės ir akmens amžiaus rašmenų tik dar kartą paliudijo, jog gyvenimo ratas nuolat sukasi. Ir tai, kad pro duris išeina žmonės kartu su Sofone, man buvo kaip taikos ir bendrystės simbolis. Buvo suprantama, kad Cheng Xin nieko nešviečia su Tianmingu (taip jai ir reikia) ir visgi man liko neapaiškintų dalykų, kaip tarkim jis išgyveno pas tuos trisoliarijiečius, kaip jie jam padėjo, ką jis išmoko ir po galais kaip jis parsigavo į tą Nameko planetą. Deja, nesužinosim.
I have a sneaking suspicion that the man we call Liu Cixin is the three-dimensional projection of a four-dimensional being with a capacity for storytelling that goes beyond human comprehension...
Incredible book, except for the last 50 pages, which really let me down.
Incredible book, except for the last 50 pages, which really let me down.
challenging
dark
reflective
tense
slow-paced
Plot or Character Driven:
Plot
Strong character development:
No
Loveable characters:
No
Diverse cast of characters:
Yes
Flaws of characters a main focus:
Complicated
challenging
dark
mysterious
sad