Take a photo of a barcode or cover
3.68 AVERAGE
3.68 AVERAGE
The first half of the book is good but the rest was quite boring and it took me a while to finish it.
I didn't read the whole book. I started strong, reading everything and admiring the illustrations, but then my interest level drop down. And that's not because it is badly written, it just not something that I find interesting. There is a lot of history in the stories, and this is not something that I am good at and particularly interested in. Details of history, wars, and politics of conquering lands and who whom and why are not something I enjoy reading.
However, from the parts that I did read I learned a lot about the overall politics of harem, who are the women in the harem, what they do, what they eat, where they do all the things. Photos and pictures that are added throughout the book to illustrate the stories are amazing, and really spark imagination. I gained the knowledge that will be useful for understanding stories with motif of harem, soutanes, eunuchs, like [b:And I Darken|27190613|And I Darken|Kiersten White|https://d.gr-assets.com/books/1449153532s/27190613.jpg|41682914] that had all of them.
However, from the parts that I did read I learned a lot about the overall politics of harem, who are the women in the harem, what they do, what they eat, where they do all the things. Photos and pictures that are added throughout the book to illustrate the stories are amazing, and really spark imagination. I gained the knowledge that will be useful for understanding stories with motif of harem, soutanes, eunuchs, like [b:And I Darken|27190613|And I Darken|Kiersten White|https://d.gr-assets.com/books/1449153532s/27190613.jpg|41682914] that had all of them.
A visually gorgeous and lush book full of wonderful images of harems both realistic and fantastical.
The authors unique access to the culture and history through her family provides a realistic and enthralling look at what life was really like in a harem as well as looking at the fantasy version as imagined by Westerners.
Her writing style is highly informative without being dry and academic and makes you feel as if you are a part of the world she is describing.
The authors unique access to the culture and history through her family provides a realistic and enthralling look at what life was really like in a harem as well as looking at the fantasy version as imagined by Westerners.
Her writing style is highly informative without being dry and academic and makes you feel as if you are a part of the world she is describing.
This book contains some good material on an interesting topic and has an intriguing structure, but it ultimately fails of its purpose in my opinion. The highlights are the low-key way that Croutier incorporates elements of her family history into the account, along with a well-curated selection of illustrations. However, these elements are not enough to rescue an otherwise lightweight treatment of the subject. Croutier purports in the introductions to provide a feminist demythologizing of the idea of the harem, but she in fact seems to fall victim to the allure of the myth. Most of this book reads like a breathless rehash of the more prurient aspects of the Western concept of the harem, and very little attention gets paid to the ways in which the segregation of women systemically degraded people and social structures. Further, the last chapter is a weird paean to the Earth Mother bonds of women in groups, and verges uncomfortably close to arguing for the harem as the natural social structure towards which all women in groups will gravitate. A really strange book that I was hoping would provide critical insight into an often-misunderstood non-Western tradition, but which left me feeling like the pernicious and titillating Orientalist myth claimed another mind.
Šachrazados pasakos bei nuo vyrų akių haremuose slepiamos paslaptingos moterys gal ir turi savo romantikos, bet mane tai ne itin domino. Man iki šiol buvo neaišku, kodėl haremus bei turkiškąją kultūrą, bent ja tarp mano pažįstamų, dažniau romantizuoja moterys. Kai kuriuos atsakymus visgi gavau, nors pati knyga nėra labai gili ir moksliška: ji gausiai iliustruota įvairiais paveikslais, o tekstų trumpumas leidžia ją perversti per vieną vakarą.
Iš pirmo žvilgsnio iš tiesų haremas turėtų kaitinti aistringas mintis: uždarytos nuo vyriškių akių, apsuptos eunuchų, sultono moterys tik ir laukia, kada jomis pasitenkins namų šeimininkas. Pridėkime dar tai, jog Turkija prieš keletą šimtmečių europiečiams buvo didelė egzotika: šilkai, prabangi sultono rūmų aplinka, gausūs papuošalai, pilvo šokiai, keisti papročiai, ir visa tai po vos vos perregima paslapties skraiste, kuri leidžia daugiau išgalvoti svajingų fantazijų nei atskleisti kasdienybės realybę. Sultono rūmuose vos ne idilė: moterys nieko neveikia, tik rūpinasi savo grožiu, nuogos maudosi baseinuose, retkarčiais mylisi su sultonu ir leidžia savo dienas dykinėdamos. Viskam patarnauja gražios odaliskės, kurios, nors ir būdamos vergės, pilnai gali tapti legaliomis sultono žmonomis.
Realybė daug proziškesnė. Haremas – tai rūmų dalis, kurioje gyvena ne tik žmonos, bet visos rūmų moterys. Dažniausiai viskam diriguoja šeimininko mama, o neretai tai reikli ir žiauri moteris, žinanti savo vertę. Visos žmonos turi savo aiškias pareigas ir privilegijas, sultonas (ar šiaip namų šeimininkas) jas lanko pagal griežtą grafiką. Visas gyvenimas – apkalbos ir arši kova dėl geresnės vietos po saule bei palankumo: neteisingai sužaidus haremo vidaus politinį žaidimą lengvai gali viskas baigtis kokiu nors nunuodijimu ar neaiškia savižudybe. Poligamija neskatina moterų draugystės. Haremo moterys retai kada turi galimybę išeiti už haremo ribų ir apie jų teises nedaug ką galima pasakyti. Tiesa, jos gali išsiskirti su savo vyru, jei jis su jomis nesimyli daugiau nei 3 savaites, bet išsiskyrusios moters padėtis visuomenėje turbūt dar blogesnė.
Šiaip atrodo, kad haremo išlaikymas ne vienam sultonui irgi buvo galvos skausmas: tai intrigų lizdas, kuris dažnai turėjo įtakos ir valstybės gyvenimui. Kadangi sostas yra paveldimas, monarchijoje labai svarbu užtikrinti stabilų tęstinumą pratęsiant giminę, bet turint keletą žmonų, kurios tarpusavyje varžosi dėl „pirmosios“ žmonos titulo (o kartu ir dėl savo vaikų paveldimo statuso) stabilumo tikėtis sunku. Turkiška patarlė sako, jog keturios žmonos namuose prilygsta laivui audroje.
Iš pirmo žvilgsnio iš tiesų haremas turėtų kaitinti aistringas mintis: uždarytos nuo vyriškių akių, apsuptos eunuchų, sultono moterys tik ir laukia, kada jomis pasitenkins namų šeimininkas. Pridėkime dar tai, jog Turkija prieš keletą šimtmečių europiečiams buvo didelė egzotika: šilkai, prabangi sultono rūmų aplinka, gausūs papuošalai, pilvo šokiai, keisti papročiai, ir visa tai po vos vos perregima paslapties skraiste, kuri leidžia daugiau išgalvoti svajingų fantazijų nei atskleisti kasdienybės realybę. Sultono rūmuose vos ne idilė: moterys nieko neveikia, tik rūpinasi savo grožiu, nuogos maudosi baseinuose, retkarčiais mylisi su sultonu ir leidžia savo dienas dykinėdamos. Viskam patarnauja gražios odaliskės, kurios, nors ir būdamos vergės, pilnai gali tapti legaliomis sultono žmonomis.
Realybė daug proziškesnė. Haremas – tai rūmų dalis, kurioje gyvena ne tik žmonos, bet visos rūmų moterys. Dažniausiai viskam diriguoja šeimininko mama, o neretai tai reikli ir žiauri moteris, žinanti savo vertę. Visos žmonos turi savo aiškias pareigas ir privilegijas, sultonas (ar šiaip namų šeimininkas) jas lanko pagal griežtą grafiką. Visas gyvenimas – apkalbos ir arši kova dėl geresnės vietos po saule bei palankumo: neteisingai sužaidus haremo vidaus politinį žaidimą lengvai gali viskas baigtis kokiu nors nunuodijimu ar neaiškia savižudybe. Poligamija neskatina moterų draugystės. Haremo moterys retai kada turi galimybę išeiti už haremo ribų ir apie jų teises nedaug ką galima pasakyti. Tiesa, jos gali išsiskirti su savo vyru, jei jis su jomis nesimyli daugiau nei 3 savaites, bet išsiskyrusios moters padėtis visuomenėje turbūt dar blogesnė.
Šiaip atrodo, kad haremo išlaikymas ne vienam sultonui irgi buvo galvos skausmas: tai intrigų lizdas, kuris dažnai turėjo įtakos ir valstybės gyvenimui. Kadangi sostas yra paveldimas, monarchijoje labai svarbu užtikrinti stabilų tęstinumą pratęsiant giminę, bet turint keletą žmonų, kurios tarpusavyje varžosi dėl „pirmosios“ žmonos titulo (o kartu ir dėl savo vaikų paveldimo statuso) stabilumo tikėtis sunku. Turkiška patarlė sako, jog keturios žmonos namuose prilygsta laivui audroje.