Take a photo of a barcode or cover
3.81 AVERAGE
3.81 AVERAGE
3.5 - I enjoyed the eerie atmosphere and spirited protagonist throughout, but I was disappointed in the end. I'm looking forward to reading more of du Maurier's work.
Spoiler
that Mary didn't tell Jem to take a hike and live out her days peacefully and independently on a farm
me reading any gothic romance: is this a reylo au?
could’ve done without so many xenophobic stereotyping in place of actual villain characterization, but the protagonist was perfect
could’ve done without so many xenophobic stereotyping in place of actual villain characterization, but the protagonist was perfect
This was, of course, not a masterpiece like Rebecca. But still you can enjoy the great writing style of du Maurier.
I cannot review this book without comparing them both. This is definately not a scary book. I was totally scared by Mrs Danvers in Rebecca. But it was an intersting book and it deserves to be read.
The main male character is a brute. But I was never scared of him, rather I was dissapointed. He was a weak drunk and even he recognized it himself.
Mary, the niece, was a strong, grounded and brave woman. I liked her a lot! The other woman, her aunt, was laking spirit. Suposedly she used to be like Mary but after marrying changed completely. Unfortunately, I have seen women, in our times, do that: leave everything for a man, change for them, become a shell of who they were. The character of the aunt was a scarier representation of reality.
The book was written in 1935, before Rebecca, but the setting of the novel is somewhere in the early 1800. There were a lot references to women, the lack of power of women, the fragility of women. That bothered me a lot. I always had to remind myself that those were the old days and we moving away from that way of thinking.
Also there was a love story which I think was not necessary but I won't complain because I love bad boys and this was my kind of bad boy. The bad boy who can break you wiht a smile. Reminded me of an old boyfriend... Very dangerous type.
I cannot review this book without comparing them both. This is definately not a scary book. I was totally scared by Mrs Danvers in Rebecca. But it was an intersting book and it deserves to be read.
The main male character is a brute. But I was never scared of him, rather I was dissapointed. He was a weak drunk and even he recognized it himself.
Mary, the niece, was a strong, grounded and brave woman. I liked her a lot! The other woman, her aunt, was laking spirit. Suposedly she used to be like Mary but after marrying changed completely. Unfortunately, I have seen women, in our times, do that: leave everything for a man, change for them, become a shell of who they were. The character of the aunt was a scarier representation of reality.
The book was written in 1935, before Rebecca, but the setting of the novel is somewhere in the early 1800. There were a lot references to women, the lack of power of women, the fragility of women. That bothered me a lot. I always had to remind myself that those were the old days and we moving away from that way of thinking.
Also there was a love story which I think was not necessary but I won't complain because I love bad boys and this was my kind of bad boy. The bad boy who can break you wiht a smile. Reminded me of an old boyfriend... Very dangerous type.
dark
tense
medium-paced
adventurous
mysterious
tense
medium-paced
Plot or Character Driven:
Plot
Strong character development:
Complicated
Loveable characters:
Yes
Diverse cast of characters:
No
Flaws of characters a main focus:
Yes
dark
mysterious
tense
medium-paced
Dark, mysterious and full of peril. I now understanding everyone's love of Du Maurier's work. Having been to Bodmin Moor myself recently I understand the desolate eerie place it can be - especially in the fog. Loved the tension and the twist - great read and have already purchased two more of her books
I love the Wuthering Heights vibes in this book - it is your prototypical gothic romance. The setting is incredibly vivid and the mystery is thrilling.
I did not like this book as well as Rebecca or My Cousin Rachel, because I felt that the focus was more on the plot and setting than the characters. The characters were not as fleshed out and, in my opinion, lacked development. Other than that, though, it was amazing and I would definitely recommend.
I did not like this book as well as Rebecca or My Cousin Rachel, because I felt that the focus was more on the plot and setting than the characters. The characters were not as fleshed out and, in my opinion, lacked development. Other than that, though, it was amazing and I would definitely recommend.
2.5/5
Iš visų 4 skaitytų Daphnės knygų, šioji, deja, prasčiausia. Nepatikėjau nei meilės linija, nei veikėjais, nei įtampa mane kažkaip supurtė. Nedomino didysis siužetinis posūkis, kuris nepasirodė man jau toks uch, ach, och – labai jau kuklus, palyginti su kitais, Daphnės aprašytais. Ir gal čia kalti mano lūkesčiai, iki dangaus su Prancūzo įlanka, Rebeka, Reičele sukelti, o gal tiesiog natūralu, kad iš visų autoriaus knygų kažkuri turi būti toji, mažiausiai patikusi. Bet nors neturiu priekaištų nei teksto sklandumui, nei vertimo gražumui, Jamaikai lieku šiek tiek abejinga.
Neabejoju, kad knyga galėtų patikti tiems, kurie aikčiojo skaitydami „Vėtrų kalną“ ar „Baskervilių šunį“ – būtent su jomis man Jamaika atmosferiškai susisiejo labiausiai. Bet negalėjau nesinervinti, matydama tokį užknisantį seksizmą – tiesa, jo ir kitose autorės knygose daug, neišvengiamai, bet čia jau toks britkus, toks TV Pagalbinis, kad net burnoje žodžiai veliasi. Čia bobos vištos putpudak, tik ėdalo padavimui tinkamos, net jei pagrindinė veikėja ir tariamai stipri, drąsi ir savo laiką lenkianti. Bet neaiškios man liko to priežastys – kaip silpnos, palaužtos motinos auginta, kažkur kaimo glūdumoje, paprasta kaimietukė išauga į tokią savarankišką, drąsią ir stiprią moterį? Na, galai nesueina ir viskas. Galiausiai ir blogiukas, tas tariamai paslėpsnius kaitinantis, man čia toks nelabai seksovas – jei elegantiškas, „leisk aš tave nupiešiu..“, išsilavinęs ir laisvos sielos piratas iš „Prancūzo įlankos“ nesudrebintų tik akmeninės širdies, tai šitas toks labiau blogiukas ant pyrdos (ok, ant arklio), su „No ragrets“ tatūške ant krūtinės. Žodžiu, tikrai ne fire of my loins, kaip kad Nabokovas sakė.
Skaičiau ir jaučiau, kad puslapius iki pabaigos skaičiuoju. Knyga trumpa, o ir nors suskaičiau greitai, man vis tiek prailgo – nei į veikėjų gyvenimus įsijaučiau, nei jų baigtis man rūpėjo, nei pats siužeto vystymas įtraukė. Ir jei pradžioje atrodė, kad čia bus gotiška pelkių niūruma ir tamsuma, viskas purvina ir gal net kiek mistiška, tai deja – daugiau patoso ir pritempinėjimų, mažai įtampos ir noro skaityti toliau. Vienintelė Daphnės knyga, kurios savo bibliotekoje nepasiliksiu.
Iš visų 4 skaitytų Daphnės knygų, šioji, deja, prasčiausia. Nepatikėjau nei meilės linija, nei veikėjais, nei įtampa mane kažkaip supurtė. Nedomino didysis siužetinis posūkis, kuris nepasirodė man jau toks uch, ach, och – labai jau kuklus, palyginti su kitais, Daphnės aprašytais. Ir gal čia kalti mano lūkesčiai, iki dangaus su Prancūzo įlanka, Rebeka, Reičele sukelti, o gal tiesiog natūralu, kad iš visų autoriaus knygų kažkuri turi būti toji, mažiausiai patikusi. Bet nors neturiu priekaištų nei teksto sklandumui, nei vertimo gražumui, Jamaikai lieku šiek tiek abejinga.
Neabejoju, kad knyga galėtų patikti tiems, kurie aikčiojo skaitydami „Vėtrų kalną“ ar „Baskervilių šunį“ – būtent su jomis man Jamaika atmosferiškai susisiejo labiausiai. Bet negalėjau nesinervinti, matydama tokį užknisantį seksizmą – tiesa, jo ir kitose autorės knygose daug, neišvengiamai, bet čia jau toks britkus, toks TV Pagalbinis, kad net burnoje žodžiai veliasi. Čia bobos vištos putpudak, tik ėdalo padavimui tinkamos, net jei pagrindinė veikėja ir tariamai stipri, drąsi ir savo laiką lenkianti. Bet neaiškios man liko to priežastys – kaip silpnos, palaužtos motinos auginta, kažkur kaimo glūdumoje, paprasta kaimietukė išauga į tokią savarankišką, drąsią ir stiprią moterį? Na, galai nesueina ir viskas. Galiausiai ir blogiukas, tas tariamai paslėpsnius kaitinantis, man čia toks nelabai seksovas – jei elegantiškas, „leisk aš tave nupiešiu..“, išsilavinęs ir laisvos sielos piratas iš „Prancūzo įlankos“ nesudrebintų tik akmeninės širdies, tai šitas toks labiau blogiukas ant pyrdos (ok, ant arklio), su „No ragrets“ tatūške ant krūtinės. Žodžiu, tikrai ne fire of my loins, kaip kad Nabokovas sakė.
Skaičiau ir jaučiau, kad puslapius iki pabaigos skaičiuoju. Knyga trumpa, o ir nors suskaičiau greitai, man vis tiek prailgo – nei į veikėjų gyvenimus įsijaučiau, nei jų baigtis man rūpėjo, nei pats siužeto vystymas įtraukė. Ir jei pradžioje atrodė, kad čia bus gotiška pelkių niūruma ir tamsuma, viskas purvina ir gal net kiek mistiška, tai deja – daugiau patoso ir pritempinėjimų, mažai įtampos ir noro skaityti toliau. Vienintelė Daphnės knyga, kurios savo bibliotekoje nepasiliksiu.
adventurous
dark
mysterious
tense
slow-paced
Plot or Character Driven:
A mix
Strong character development:
No
Loveable characters:
Yes
Diverse cast of characters:
No
Flaws of characters a main focus:
Yes