Scan barcode
thepamz's review against another edition
5.0
Esta pesado este libro, pero está súper interesante. Es un compendio periodístico de las vidas de varias mujeres rusas que pelearon en la Segunda Guerra Mundial, y de cómo sus historias en general no son recordadas porque toda la literatura solamente menciona hombres siempre.
Pero ellas estuvieron ahí, y no solo como enfermeras, si no como snipers, soldados, jefes de división y demás, tan jóvenes como 14 años. Esta impresionante y lo recomiendo a cualquiera que quiera enterarse de las verdades de la guerra que comúnmente las personas hoy tratan de olvidar.
Pero ellas estuvieron ahí, y no solo como enfermeras, si no como snipers, soldados, jefes de división y demás, tan jóvenes como 14 años. Esta impresionante y lo recomiendo a cualquiera que quiera enterarse de las verdades de la guerra que comúnmente las personas hoy tratan de olvidar.
sofijakryz's review against another edition
5.0
Skaičiau ir braukiausi. Tada vėl skaičiau ir vėl braukiausi.
Vienareikšmiškai: stipriausia lig šiol skaityta antikarinė knyga.
Taip puikiai sudėlioja į vietą visus esminius akcentus. Ir tiek paaiškina, nuo pat įžangos. Net ir apie dabartinį karą Ukrainoje:
"Mokyklos bibliotekoje - pusė knygų apie karą. Ir kaimo, ir rajono centre, kur tėvas dažnai važiuodavo knygų. Dabar turiu atsakymą - kodėl. Negi atsitiktinai? Mes visą laiką kariavome arba ruošėmės karui."
"Mokykloje mus mokė mylėti mirtį. Rašydavome rašinius apie tai, kaip norėtume numirti vardan... Svajojome..."
Čia - Aleksijevič žodžiai apie jų kartą, augusią Sovietų Sąjungoje. Ko iš tų žmonių, niekada taip ir neišsilaisvinusių, norėti? Tame tarpe, ir iš to niekšo Rytuose?
Jiems masinis Stokholmo sindromas. Po šiai dienai. Perduodamas iš kartos į kartą.
Ištisą valstybę psichoterapijai uždaryti.
"Suprantu, kad čia karas nepasibaigęs ir niekada nepasibaigs." Čia - apie vienos liudininkės namus.
O patys liudininkių - ir kelių liudininkų - prisiminimai... Prieš juos nublanksta viskas.
"Įsiminiau kokią duoną valgėm. Miltų joje beveik nebuvo, šiaip visko, o daugiausia - vandens. Ta duona paguli ant stalo, ir šalia jos atsiranda balutė, ją išlaižydavome."
"Protu ir širdimi aš atlaikydavau, neatlaikydavau fiziškai. Fizinių krūvių... Pamenu, kaip tąsėme sviedinius, kaip per purvą traukėme pabūklus, ypač Ukrainoje, tokia sunki žemė po lietaus arba pavasarį, kaip tešla. Netgi brolišką kapą iškasti ir palaidoti draugus, kai visi tris paras nemiegoję... netgi tai sunku. Jau neverkėme, kad verktum, irgi reikia jėgų, o norėjome tik miegoti. Miegoti ir miegoti."
"O kaip būti vyru? Neįmanoma būti vyru. Mūsų mintys - viena, o prigimtis - kas kita. Mūsų biologija...
Einame... Gal du šimtai merginų, o užpakalyje apie du šimtus vyrų. Tvyro karštis. Spartus žygis - trisdešimt kilometrų. Trisdešimt! Mes einame, o po mūsų smėlyje raudonos dėmės... Raudoni pėdsakai... Na, tie reikalai... Mūsiški... Kaip tu čia ką paslėpsi? Kareiviai eina paskui ir nuduoda, kad nieko nepastebi... Nežiūri po kojomis... Mūsų kelnės išdžiūdavo, darydavosi kaip stiklinės. Pjaudavo. Ten buvo žaizdos ir visada tvyrojo kraujo kvapas. Juk mums nieko neduodavo...
<...>
Nusikapstėme iki perkėlos, ir čia mus ima bombarduoti. Bombardavimas - baisingas, vyrai - kas kur slėptis. Šaukia mus... O mes bombardavimo negirdim, ne tas galvoje, mes greičiau į upę. Prie vandens... Vanduo! Vanduo! Ir tupėjome ten tol, kol atmirkome... Po skeveldromis... Štai kas... Gėda buvo baisesnė už mirtį. Ir keletas mergiočių vandenyje žuvo..."
"Degė viskas, pavyzdžiui, Volgoje net vanduo degė. Netgi žiemą upė neužšaldavo, o degdavo. Viskas degė... Stalingrade nebuvo nė vieno žemės grano, nepermirkusio žmogaus krauju. Rusų ir vokiečių. Ir benzinu... Tepalais..."
Čia tik dalis. Kiti tokie skaudūs, kad dėti nedrįstu. Perskaityti reikia.
O ir gretutinis visuomenės pjūvis ko vertas. Prisiminimai - liudininkių, dirbusių ir kariavusių labai įvairiose rolėse. O paveikslas... Per rūdis ir lūžtančius krumpliaračius atėjusi lygiava, sukama pačių žmonių. Lygiagretus totalinis, brutalus, klaikus seksizmas ir net ne dvigubi, o keturlinki ir persukti standartai. Sulaužyti žmonės, pamilę Didįjį Brolį. Ir kaip jiems už tą meilę mokėta - lageriais, kalėjimais, kančiomis, patyčiomis. Purvas, kančia, skausmas, skausmas ir begalinis skausmas. Meilė, neapykanta. Ir noras gyventi.
"Paklauskite manęs: kas yra laimė? Atsakysiu: tarp žuvusių staiga rasti gyvą žmogų..."
"Kas buvo kare, tas žino, ką reiškia išsiskirti vienai dienai. Tik vienai dienai..."
Kas stebino (nors gal ir neturėtų), kad dauguma liudininkių į karą išėjo pačios, neverčiamos, dar vaikais būdamos. Penkiolikonės, šešiolikinės.
Ir tas visuomenės požiūris. O moterys tai ir kitur kariavo. Amžinatilsį Karalienė - irgi ruošta karinio sunkvežimio vairuotoja. Tačiau tokia knyga angluose gimti negalėjo.
"Iki Berlyno su armija nuėjau...
Grįžau į savo kaimą su dviem šlovės ordinais ir medaliais. Pagyvenau tris dienas, o ketvirtą ankstutėliai, kol visi miega, mama kelia mane iš lovos: "Dukrele, sudėjau tau ryšuliuką. Išeik... Išeik... Auga dar dvi tavo jaunesnės seserys. Kas jas ves? Visi žino, kad tu ketverius metus buvai fronte, su vyrais..."
Nelieskite mano sielos. Parašykite, kaip kiti, apie mano apdovanojimus..."
Motina savo dvidešimtmetei dukrai taip.
"Argi normali moteris eis į karą? Išmoks šaudyti? Todėl ir normalaus kūdikio negali pagimdyti."
Pastarieji žodžiai - vyro žmonai, po karo pagimdžiusiai neįgalų vaiką.
Ir tam tikros prasprūstančios istorinės detalės. Mokyklose besilankantys veteranai iš Ispanijos pilietinio karo. Ispanų pilietinio karo našlaičiai. Pramogai grojamas "Internacionalas". Maldos ikonoms ir Stalinui. Visuotinė paranoja.
"Kalbėdavosi tyliai... Pusbalsiu... Niekada nesikalbėdavo grupė žmonių, o visada tik dviese. Trečias nereikalingas, trečias įskųs..."
Kažkas paralelaus.
Skaityti, būtinai skaityti.
Vienareikšmiškai: stipriausia lig šiol skaityta antikarinė knyga.
Taip puikiai sudėlioja į vietą visus esminius akcentus. Ir tiek paaiškina, nuo pat įžangos. Net ir apie dabartinį karą Ukrainoje:
"Mokyklos bibliotekoje - pusė knygų apie karą. Ir kaimo, ir rajono centre, kur tėvas dažnai važiuodavo knygų. Dabar turiu atsakymą - kodėl. Negi atsitiktinai? Mes visą laiką kariavome arba ruošėmės karui."
"Mokykloje mus mokė mylėti mirtį. Rašydavome rašinius apie tai, kaip norėtume numirti vardan... Svajojome..."
Čia - Aleksijevič žodžiai apie jų kartą, augusią Sovietų Sąjungoje. Ko iš tų žmonių, niekada taip ir neišsilaisvinusių, norėti? Tame tarpe, ir iš to niekšo Rytuose?
Jiems masinis Stokholmo sindromas. Po šiai dienai. Perduodamas iš kartos į kartą.
Ištisą valstybę psichoterapijai uždaryti.
"Suprantu, kad čia karas nepasibaigęs ir niekada nepasibaigs." Čia - apie vienos liudininkės namus.
O patys liudininkių - ir kelių liudininkų - prisiminimai... Prieš juos nublanksta viskas.
"Įsiminiau kokią duoną valgėm. Miltų joje beveik nebuvo, šiaip visko, o daugiausia - vandens. Ta duona paguli ant stalo, ir šalia jos atsiranda balutė, ją išlaižydavome."
"Protu ir širdimi aš atlaikydavau, neatlaikydavau fiziškai. Fizinių krūvių... Pamenu, kaip tąsėme sviedinius, kaip per purvą traukėme pabūklus, ypač Ukrainoje, tokia sunki žemė po lietaus arba pavasarį, kaip tešla. Netgi brolišką kapą iškasti ir palaidoti draugus, kai visi tris paras nemiegoję... netgi tai sunku. Jau neverkėme, kad verktum, irgi reikia jėgų, o norėjome tik miegoti. Miegoti ir miegoti."
"O kaip būti vyru? Neįmanoma būti vyru. Mūsų mintys - viena, o prigimtis - kas kita. Mūsų biologija...
Einame... Gal du šimtai merginų, o užpakalyje apie du šimtus vyrų. Tvyro karštis. Spartus žygis - trisdešimt kilometrų. Trisdešimt! Mes einame, o po mūsų smėlyje raudonos dėmės... Raudoni pėdsakai... Na, tie reikalai... Mūsiški... Kaip tu čia ką paslėpsi? Kareiviai eina paskui ir nuduoda, kad nieko nepastebi... Nežiūri po kojomis... Mūsų kelnės išdžiūdavo, darydavosi kaip stiklinės. Pjaudavo. Ten buvo žaizdos ir visada tvyrojo kraujo kvapas. Juk mums nieko neduodavo...
<...>
Nusikapstėme iki perkėlos, ir čia mus ima bombarduoti. Bombardavimas - baisingas, vyrai - kas kur slėptis. Šaukia mus... O mes bombardavimo negirdim, ne tas galvoje, mes greičiau į upę. Prie vandens... Vanduo! Vanduo! Ir tupėjome ten tol, kol atmirkome... Po skeveldromis... Štai kas... Gėda buvo baisesnė už mirtį. Ir keletas mergiočių vandenyje žuvo..."
"Degė viskas, pavyzdžiui, Volgoje net vanduo degė. Netgi žiemą upė neužšaldavo, o degdavo. Viskas degė... Stalingrade nebuvo nė vieno žemės grano, nepermirkusio žmogaus krauju. Rusų ir vokiečių. Ir benzinu... Tepalais..."
Čia tik dalis. Kiti tokie skaudūs, kad dėti nedrįstu. Perskaityti reikia.
O ir gretutinis visuomenės pjūvis ko vertas. Prisiminimai - liudininkių, dirbusių ir kariavusių labai įvairiose rolėse. O paveikslas... Per rūdis ir lūžtančius krumpliaračius atėjusi lygiava, sukama pačių žmonių. Lygiagretus totalinis, brutalus, klaikus seksizmas ir net ne dvigubi, o keturlinki ir persukti standartai. Sulaužyti žmonės, pamilę Didįjį Brolį. Ir kaip jiems už tą meilę mokėta - lageriais, kalėjimais, kančiomis, patyčiomis. Purvas, kančia, skausmas, skausmas ir begalinis skausmas. Meilė, neapykanta. Ir noras gyventi.
"Paklauskite manęs: kas yra laimė? Atsakysiu: tarp žuvusių staiga rasti gyvą žmogų..."
"Kas buvo kare, tas žino, ką reiškia išsiskirti vienai dienai. Tik vienai dienai..."
Kas stebino (nors gal ir neturėtų), kad dauguma liudininkių į karą išėjo pačios, neverčiamos, dar vaikais būdamos. Penkiolikonės, šešiolikinės.
Ir tas visuomenės požiūris. O moterys tai ir kitur kariavo. Amžinatilsį Karalienė - irgi ruošta karinio sunkvežimio vairuotoja. Tačiau tokia knyga angluose gimti negalėjo.
"Iki Berlyno su armija nuėjau...
Grįžau į savo kaimą su dviem šlovės ordinais ir medaliais. Pagyvenau tris dienas, o ketvirtą ankstutėliai, kol visi miega, mama kelia mane iš lovos: "Dukrele, sudėjau tau ryšuliuką. Išeik... Išeik... Auga dar dvi tavo jaunesnės seserys. Kas jas ves? Visi žino, kad tu ketverius metus buvai fronte, su vyrais..."
Nelieskite mano sielos. Parašykite, kaip kiti, apie mano apdovanojimus..."
Motina savo dvidešimtmetei dukrai taip.
"Argi normali moteris eis į karą? Išmoks šaudyti? Todėl ir normalaus kūdikio negali pagimdyti."
Pastarieji žodžiai - vyro žmonai, po karo pagimdžiusiai neįgalų vaiką.
Ir tam tikros prasprūstančios istorinės detalės. Mokyklose besilankantys veteranai iš Ispanijos pilietinio karo. Ispanų pilietinio karo našlaičiai. Pramogai grojamas "Internacionalas". Maldos ikonoms ir Stalinui. Visuotinė paranoja.
"Kalbėdavosi tyliai... Pusbalsiu... Niekada nesikalbėdavo grupė žmonių, o visada tik dviese. Trečias nereikalingas, trečias įskųs..."
Kažkas paralelaus.
Skaityti, būtinai skaityti.
dragonbonechair's review against another edition
5.0
A harrowing and visceral experience reading this book. Alexievich is an author I greatly admire because she chooses to unearth the lives and experiences of the ordinary, in this instance the lives of women during the Second World War.
What I love about this work is the diversity of Soviet women voices, from snipers to bakers, nurses to laundresses. All who’s stories I am glad to have learned about. As it is a book about war, there is a lot of times you shake your head at the depravity of humanity, but there is so much more said about love, sacrifice, community, duty, family, humanity, loyalty, courage, and femininity.
Remember to have tissues on hand for this one.
What I love about this work is the diversity of Soviet women voices, from snipers to bakers, nurses to laundresses. All who’s stories I am glad to have learned about. As it is a book about war, there is a lot of times you shake your head at the depravity of humanity, but there is so much more said about love, sacrifice, community, duty, family, humanity, loyalty, courage, and femininity.
Remember to have tissues on hand for this one.
civil6512's review against another edition
5.0
La guerra no tiene rostro de mujer es una colección de testimonios de las mujeres soviéticas que combatieron en la Segunda Guerra Mundial.
Avalada por el premio Nóbel de literatura de 2015, Svetlana comenzó coleccionando estas vivencias personales en 1978 (aunque otras fuentes hablan de 1982-1984). Aunque en aquella época la Gran Guerra Patriótica estaba más presente que en la actualidad -y la Unión Soviética todavía estaba en pie-, se mostraba como una guerra heroica luchada por hombres.
Svetlana nos muestra la verdad detrás de esa idea: hubo un gran número de mujeres combatientes y sus recuerdos aportan una visión de la guerra que estuvo oculta al gran público durante décadas. Estas mujeres combatieron como francotiradoras, como zapadoras, como soldados de infantería, en carros de combate… También fueron partisanas, personal sanitario, trabajadoras en las fábricas… En todos esos trabajos, se esforzaron por cumplir igual o mejor que los hombres: por encima de la dificultad de su empresa, debían también vencer a las ideas preconcebidas.
Se habla también del amor, de la inocencia, de la crueldad del campo de batalla, de los sonidos y olores, de lo hermoso que podía ser un día que quizás resultase ser el último… Aprendemos cómo la mayoría de estas mujeres luchaban por unos ideales que veían superiores a cualquier individualidad y cómo su tenacidad llevó a la victoria contra el fascismo, pagando, eso sí, un altísimo precio: muchas de ellas tenían familiares represaliados por Stalin, o vivieron directamente las terribles condiciones del sitio de Stalingrado (¡ni un paso atrás!)
Resulta muy duro leer estas historias: es increíble que tanto sufrimiento haya podido tener lugar (y siga teniendo lugar en tantos conflictos a nuestro alrededor). Es también, en mi opinión, sorprendente que unos ideales por los que se había luchado tanto se derrumbasen menos de 50 años más tarde.
Sea como fuere, La guerra no tiene rostro de mujer es un libro estupendo. Y por mucho que en los medios se nos haya vendido a Svetlana Alexievich como una escritora crítica con la Unión Soviética, al menos en este libro lo que prevalece es la objetividad: se nos habla de Stalin y sus purgas cuando estas afectaban directamente y se habla de la Orden 227 cuando se nos relatan los testimonios del sitio de Stalingrado.
Avalada por el premio Nóbel de literatura de 2015, Svetlana comenzó coleccionando estas vivencias personales en 1978 (aunque otras fuentes hablan de 1982-1984). Aunque en aquella época la Gran Guerra Patriótica estaba más presente que en la actualidad -y la Unión Soviética todavía estaba en pie-, se mostraba como una guerra heroica luchada por hombres.
Svetlana nos muestra la verdad detrás de esa idea: hubo un gran número de mujeres combatientes y sus recuerdos aportan una visión de la guerra que estuvo oculta al gran público durante décadas. Estas mujeres combatieron como francotiradoras, como zapadoras, como soldados de infantería, en carros de combate… También fueron partisanas, personal sanitario, trabajadoras en las fábricas… En todos esos trabajos, se esforzaron por cumplir igual o mejor que los hombres: por encima de la dificultad de su empresa, debían también vencer a las ideas preconcebidas.
Se habla también del amor, de la inocencia, de la crueldad del campo de batalla, de los sonidos y olores, de lo hermoso que podía ser un día que quizás resultase ser el último… Aprendemos cómo la mayoría de estas mujeres luchaban por unos ideales que veían superiores a cualquier individualidad y cómo su tenacidad llevó a la victoria contra el fascismo, pagando, eso sí, un altísimo precio: muchas de ellas tenían familiares represaliados por Stalin, o vivieron directamente las terribles condiciones del sitio de Stalingrado (¡ni un paso atrás!)
Resulta muy duro leer estas historias: es increíble que tanto sufrimiento haya podido tener lugar (y siga teniendo lugar en tantos conflictos a nuestro alrededor). Es también, en mi opinión, sorprendente que unos ideales por los que se había luchado tanto se derrumbasen menos de 50 años más tarde.
Sea como fuere, La guerra no tiene rostro de mujer es un libro estupendo. Y por mucho que en los medios se nos haya vendido a Svetlana Alexievich como una escritora crítica con la Unión Soviética, al menos en este libro lo que prevalece es la objetividad: se nos habla de Stalin y sus purgas cuando estas afectaban directamente y se habla de la Orden 227 cuando se nos relatan los testimonios del sitio de Stalingrado.
alecarrillogl's review against another edition
5.0
Complejo y duro. Imagino el trabajo de Svetlana, de recuperar tantas voces y tantos testimonios desgarradores, historias que recogen tantas injusticias y horrores y que aún así son capaces de inspirar esperanza.