Take a photo of a barcode or cover
3.34 AVERAGE
3.34 AVERAGE
I think I had really high expectations for this book because I think Koreans typically do thrillers really well - we come up with some crazy stuff! But while I am not a huge thriller reader, I could anticipate everything that was happening in this book. It's interesting though, I kind of imagined how the book would read in Korean and I do think it would probably be way better in the Korean language so I don't know if it was a translation issue but there were moments where I think if I read it in its original language, I may have appreciated the writing more than the plot. Unfortunately, it would take ages for me to read it in Korean as my reading skills are limited! That being said, the question of whether serials killers are born or made is always an interesting one.... This book definitely seems to have an opinion on it! There are references to Silence of the Lambs and it definitely had a familiar vibe to that book/movie.
Thank you to Ecco and Netgalley for a copy of this book in exchange for my honest review.
Thank you to Ecco and Netgalley for a copy of this book in exchange for my honest review.
SLIGHT SPOILERS AHEAD
I think this one was lost in translation.
Translated from Korean, I found the writing to be so stilted, and it took paragraphs to explain something that could be explained in one sentence. The author does not trust that the reader knows anything. There were times this book felt like a text book, where things were told instead of shown.
For example:
”Didn’t you come to the criminal psychology seminar held at the National Forensic Service last winter?” Sergeant Yu asked.
“Yes, I did, in January,” Seonkyeong replied.
It had been five months. She had attended an academic seminar on scientific investigation and criminal psychology, conducted bu the National Forensic Service. It seemed that the sergeant, too, had been there, and seen her.”
MBP stood for “Munchausen by proxy,” a symptom in which someone abused and hurt their child or pet to attract attention. Hayeong’s mother had put her own daughter in danger to receive her husband’s attention.”
The whole book is riddled with sentences/phrases/paragraphs like the examples above. Combined with the style of writing, and it was very hard to get into. With all that said, there were moments where I wanted to know what would happen next. My recommendation if this book piques you’re interest? Read the bulk in one sitting.
I think this one was lost in translation.
Translated from Korean, I found the writing to be so stilted, and it took paragraphs to explain something that could be explained in one sentence. The author does not trust that the reader knows anything. There were times this book felt like a text book, where things were told instead of shown.
For example:
”Didn’t you come to the criminal psychology seminar held at the National Forensic Service last winter?” Sergeant Yu asked.
“Yes, I did, in January,” Seonkyeong replied.
It had been five months. She had attended an academic seminar on scientific investigation and criminal psychology, conducted bu the National Forensic Service. It seemed that the sergeant, too, had been there, and seen her.”
MBP stood for “Munchausen by proxy,” a symptom in which someone abused and hurt their child or pet to attract attention. Hayeong’s mother had put her own daughter in danger to receive her husband’s attention.”
The whole book is riddled with sentences/phrases/paragraphs like the examples above. Combined with the style of writing, and it was very hard to get into. With all that said, there were moments where I wanted to know what would happen next. My recommendation if this book piques you’re interest? Read the bulk in one sitting.
*ARC sent to me for review by the publisher. All opinions stated are my own*
One of my most anticipated release of 2020. I was extremely let down.
While I did find the story captivating and it kept me interested to the very end, I was able to call the plot twist about halfway through the book. Also I think the ending could have been wrapped up a little nicer.
Not a bad book by any means. But one they definitely let me down.
One of my most anticipated release of 2020. I was extremely let down.
While I did find the story captivating and it kept me interested to the very end, I was able to call the plot twist about halfway through the book. Also I think the ending could have been wrapped up a little nicer.
Not a bad book by any means. But one they definitely let me down.
Monatelang hielt Lee Byongdo, der Serienmörder mit dem zarten Gesicht, Seoul in Atem; doch nun ist er gefasst und wartet in seiner Zelle auf die Vollstreckung der Todesstrafe. Bisher lehnte er jegliche Gespräche ab, aber eines Tages verlangt er ausgerechnet nach der jungen Kriminalpsychologin Sonkyong. Ihr öffnet er sich zum ersten Mal und unter der Schale des wahnsinnigen Killers wird ein zutiefst verletzter Junge sichtbar. Sonkyong hingegen hat bald mit eigenen Problemen zu kämpfen, denn ausgerechnet jetzt sollen sie und ihr Mann dessen Tochter aus erster Ehe aufnehmen - die Großeltern, bei denen das Mädchen bisher lebte, sind bei einem Brand ums Leben gekommen. Die kleine Hayong blieb wie durch ein Wunder unverletzt.
Die grundlegende Handlung von "Der rote Apfel" erinnert sehr stark an "Das Schweigen der Lämmer" - eine Parallele, mit welcher der Roman bewusst spielt. Schon seit einigen Jahren trägt Sonkyong den Spitznamen Clarice, nach der jungen FB-Agentin Clarice Starling, Lee Byongdo wird zu ihrem Hannibal Lecter. Das Geschehen wird aus den verschiedensten personalen Perspektiven erzählt, mal durch die junge Kriminalpsychologin, mal aus Sicht des Serienmörders, aber auch die kleine Hayong oder Sonkyongs Mann kommen zu Wort. Die Atmosphäre ist dabei von Beginn an bedrückend, denn nicht nur Lee Byongdos Kindheit und Jugend waren schrecklich, auch Hayong hatte stark unter ihrer verstorbenen Mutter zu leiden. Durch diese Blickwinkel wird zumindest ein wenig deutlich, wie sehr eine Kinderseele unter psychischen und physischen Misshandlungen leidet und in welche Richtung sich dies im Erwachsenenalter entwickeln kann.
Im Verlauf des Romans spitzt sich alles immer mehr zu. Lee Byongdo offenbart Grauenvolles in seinen Gesprächen mit Sonkyong und scheint gleichzeitig immer unruhiger zu werden. Die hingegen verbringt aufgrund des stressigen Jobs ihres Mannes immer mehr Zeit mit Hayong und muss feststellen, dass das Kind beunruhigendes Verhalten an den Tag legt, so dass Sonkyong sich irgendwann in ihrem eigenen Haus nicht mehr sicher fühlt. "Der rote Apfel" ist extrem spannend erzählt und legt ein hohes Tempo vor. Die Thrillerelemente sind vor allem psychologischer Natur, aber auch Gewalt gegen Menschen und Tiere ist in diesem Buch Thema. Wer hier also empfindlich reagiert, sollte vielleicht nicht zugreifen. Davon abgesehen ist das Buch unbedingt zu empfehlen, wobei es gerne noch 150 bis 200 Seiten länger hätte sein dürfen, denn das Ende kommt sehr plötzlich und überraschend.
Die grundlegende Handlung von "Der rote Apfel" erinnert sehr stark an "Das Schweigen der Lämmer" - eine Parallele, mit welcher der Roman bewusst spielt. Schon seit einigen Jahren trägt Sonkyong den Spitznamen Clarice, nach der jungen FB-Agentin Clarice Starling, Lee Byongdo wird zu ihrem Hannibal Lecter. Das Geschehen wird aus den verschiedensten personalen Perspektiven erzählt, mal durch die junge Kriminalpsychologin, mal aus Sicht des Serienmörders, aber auch die kleine Hayong oder Sonkyongs Mann kommen zu Wort. Die Atmosphäre ist dabei von Beginn an bedrückend, denn nicht nur Lee Byongdos Kindheit und Jugend waren schrecklich, auch Hayong hatte stark unter ihrer verstorbenen Mutter zu leiden. Durch diese Blickwinkel wird zumindest ein wenig deutlich, wie sehr eine Kinderseele unter psychischen und physischen Misshandlungen leidet und in welche Richtung sich dies im Erwachsenenalter entwickeln kann.
Im Verlauf des Romans spitzt sich alles immer mehr zu. Lee Byongdo offenbart Grauenvolles in seinen Gesprächen mit Sonkyong und scheint gleichzeitig immer unruhiger zu werden. Die hingegen verbringt aufgrund des stressigen Jobs ihres Mannes immer mehr Zeit mit Hayong und muss feststellen, dass das Kind beunruhigendes Verhalten an den Tag legt, so dass Sonkyong sich irgendwann in ihrem eigenen Haus nicht mehr sicher fühlt. "Der rote Apfel" ist extrem spannend erzählt und legt ein hohes Tempo vor. Die Thrillerelemente sind vor allem psychologischer Natur, aber auch Gewalt gegen Menschen und Tiere ist in diesem Buch Thema. Wer hier also empfindlich reagiert, sollte vielleicht nicht zugreifen. Davon abgesehen ist das Buch unbedingt zu empfehlen, wobei es gerne noch 150 bis 200 Seiten länger hätte sein dürfen, denn das Ende kommt sehr plötzlich und überraschend.
1/5
Metus laiko studijavusi kriminologiją drąsiai galiu sakyti – gal profesija ir neperspektyvi, gal kiekvienam ir reikia aiškinti, kad tai niekaip nesusiję su CSI Majamis/Niujorkas/Filadelfija/Telšiai, bet po velnių, bent jau esu profesionali trilerių skaitovė. O tai ir džiaugsmas ir didžiausias skausmas vienu metu. Džiaugsmas tuomet, kai būna akivaizdu, kad rašytojas atliko namų darbus – kaip tai padarė Gillian Flynn, Stefanas Ahnhemas, A.J.Finn ir kiti mažiau žinomi, tačiau tingumo neprispausti autoriai. Didelis liūdesys tuomet, kai pasijauti šviesmečiais protingesnis už tą, kuris knygą parašė. Ir kad ir kaip pagal prigimtį žmogiška yra norėti jaustis pranašesniu už esantį galios pozicijoje, skaitant knygą jausti, kad autorius dėl tavęs nepasistengė net pagūglinti, yra tiesiog liūdna. Taip liūdna buvo skaitant „Labanakt, mama“. Taip liūdna rašyti šią apžvalgą ir žinoti, kad negaliu pagirti absoliučiai nieko, prie ko prisilietė ne leidėjai, o autorė Seo Mi Ae.
Nors knyga žavi gilinimosi į vaiko, kriminalinės psichologijos specialistės ir mirties bausmės laukiančio serijinio žudiko psichologiją pažadu, visi šie aspektai romane pateikti skubotai, neapgalvotai ir galiausiai tiesiog tingiai. Manęs neįtikino niekas – nei kriminalinės psichologės elgesys su mažu, tačiau problematišku vaiku (raskit specialistą, kuris iš šokiruoto, mamos ir senelių netekusio vaiko atimtų meškiuką, maldauju), nei serijinio žudiko pasąmonės srautas, kuris po pirmojo skyriaus ima tiesiog kartotis ir palieka įspūdį, kad autorė apart kelių kertinių „šokiruojančių“ detalių daugiau nieko nepajėgė sugalvoti, nei bylas tiriantys policininkai, kurie pažeidžia visus įmanomus elgesio su nukentėjusiais ir jų artimaisiais kodeksus, taisykles ir reikalavimus, nei pati mažoji Hajongė, kuri tikriausiai turėtų gąsdinti ir kelti šiurpą, tačiau tiesiog palieka mane abejingą. O būtent tai skaitant knygas ir baisiausia – žinoti, kad bet kuris veikėjas bet kurią akimirką gali palysti po autobuso ratais ir tu tik gūžtelėjęs perverstum puslapį.
„Labanakt, mama“ labiau priminė ne romaną, o klišių rinkinį – gausu užuominų į Hanibalą Lekterį ir „Avinėlių tylėjimą“, gausu stereotipinių veiklų (kriminalinės psichologijos ekspertė studentams per paskaitą rodo nuotraukas iš baisiausių nusikaltimų – aha, aha), su realybe prasilenkiančių pamąstymų apie serijinio žudiko „kilmę“ ir prigimtį, tačiau iš tiesų nieko, kas galėtų pasitarnauti kaip knygos pamatas – jokio autorės įdirbio, jokių, bent minimalių, bent pradinuko lygio nusikaltėlio psichologijos aiškinimo žinių, kurias šiais laikais turi bene kas penktas akylesnis nuolatinis trilerių gerbėjas. Romanas tingus, nuspėjamas, ištęstas, nekeliantis jokių emocijų, atrodantis itin varganai žmogui, kuris jau skaitė didžiąją daugumą to, ką kokybiško gali pasiūlyti leidyklos šiuolaikinių trilerių kontekste. O blogiausia tai, kad ir parašytas jis gana apgailėtinai – vietoje sakinių dažnai autorė naudoja tiesiog... klaustukus. Ir šauktukus. Ir daugtaškius. Arba tokius išminties perlus kaip „Jis chi chi chi nusijuokė“. Na, o aš cha cha cha sakau, kad nerekomenduočiau net priešui.
Metus laiko studijavusi kriminologiją drąsiai galiu sakyti – gal profesija ir neperspektyvi, gal kiekvienam ir reikia aiškinti, kad tai niekaip nesusiję su CSI Majamis/Niujorkas/Filadelfija/Telšiai, bet po velnių, bent jau esu profesionali trilerių skaitovė. O tai ir džiaugsmas ir didžiausias skausmas vienu metu. Džiaugsmas tuomet, kai būna akivaizdu, kad rašytojas atliko namų darbus – kaip tai padarė Gillian Flynn, Stefanas Ahnhemas, A.J.Finn ir kiti mažiau žinomi, tačiau tingumo neprispausti autoriai. Didelis liūdesys tuomet, kai pasijauti šviesmečiais protingesnis už tą, kuris knygą parašė. Ir kad ir kaip pagal prigimtį žmogiška yra norėti jaustis pranašesniu už esantį galios pozicijoje, skaitant knygą jausti, kad autorius dėl tavęs nepasistengė net pagūglinti, yra tiesiog liūdna. Taip liūdna buvo skaitant „Labanakt, mama“. Taip liūdna rašyti šią apžvalgą ir žinoti, kad negaliu pagirti absoliučiai nieko, prie ko prisilietė ne leidėjai, o autorė Seo Mi Ae.
Nors knyga žavi gilinimosi į vaiko, kriminalinės psichologijos specialistės ir mirties bausmės laukiančio serijinio žudiko psichologiją pažadu, visi šie aspektai romane pateikti skubotai, neapgalvotai ir galiausiai tiesiog tingiai. Manęs neįtikino niekas – nei kriminalinės psichologės elgesys su mažu, tačiau problematišku vaiku (raskit specialistą, kuris iš šokiruoto, mamos ir senelių netekusio vaiko atimtų meškiuką, maldauju), nei serijinio žudiko pasąmonės srautas, kuris po pirmojo skyriaus ima tiesiog kartotis ir palieka įspūdį, kad autorė apart kelių kertinių „šokiruojančių“ detalių daugiau nieko nepajėgė sugalvoti, nei bylas tiriantys policininkai, kurie pažeidžia visus įmanomus elgesio su nukentėjusiais ir jų artimaisiais kodeksus, taisykles ir reikalavimus, nei pati mažoji Hajongė, kuri tikriausiai turėtų gąsdinti ir kelti šiurpą, tačiau tiesiog palieka mane abejingą. O būtent tai skaitant knygas ir baisiausia – žinoti, kad bet kuris veikėjas bet kurią akimirką gali palysti po autobuso ratais ir tu tik gūžtelėjęs perverstum puslapį.
„Labanakt, mama“ labiau priminė ne romaną, o klišių rinkinį – gausu užuominų į Hanibalą Lekterį ir „Avinėlių tylėjimą“, gausu stereotipinių veiklų (kriminalinės psichologijos ekspertė studentams per paskaitą rodo nuotraukas iš baisiausių nusikaltimų – aha, aha), su realybe prasilenkiančių pamąstymų apie serijinio žudiko „kilmę“ ir prigimtį, tačiau iš tiesų nieko, kas galėtų pasitarnauti kaip knygos pamatas – jokio autorės įdirbio, jokių, bent minimalių, bent pradinuko lygio nusikaltėlio psichologijos aiškinimo žinių, kurias šiais laikais turi bene kas penktas akylesnis nuolatinis trilerių gerbėjas. Romanas tingus, nuspėjamas, ištęstas, nekeliantis jokių emocijų, atrodantis itin varganai žmogui, kuris jau skaitė didžiąją daugumą to, ką kokybiško gali pasiūlyti leidyklos šiuolaikinių trilerių kontekste. O blogiausia tai, kad ir parašytas jis gana apgailėtinai – vietoje sakinių dažnai autorė naudoja tiesiog... klaustukus. Ir šauktukus. Ir daugtaškius. Arba tokius išminties perlus kaip „Jis chi chi chi nusijuokė“. Na, o aš cha cha cha sakau, kad nerekomenduočiau net priešui.
There isn't much plot. It was almost entirely character development - character development of serial killers. That made it creepy, but it was creepiness at a remove for most of the book. Almost a meta case study. Many things referenced to the book itself through the profiler character, who was studying serial killers, which then looped back into the story, etc.
dark
tense
medium-paced
Plot or Character Driven:
Character
Strong character development:
Complicated
Loveable characters:
No
Diverse cast of characters:
No
Flaws of characters a main focus:
Yes
I wanted to like this book more than I ultimately did. It was suggested to me by my librarian who knows me well, and I was attracted by the blurb and the cover, but something about the writing style (or possibly the translation) left the dialogue in particular stilted and unnatural
I found the premise very interesting but was ultimately disappointed by the ending which seemed like a cop out
I found the premise very interesting but was ultimately disappointed by the ending which seemed like a cop out
I listened to the audio version.
This is a strange book, in which you don't feel much connection with the characters nor that the characters have much relationship with one another. The main character is married to a man she seemingly has never had a real conversation with. Because the stakes are so low, in terms of the reader's involvement, it makes the book less nerve wracking.
This is a strange book, in which you don't feel much connection with the characters nor that the characters have much relationship with one another. The main character is married to a man she seemingly has never had a real conversation with. Because the stakes are so low, in terms of the reader's involvement, it makes the book less nerve wracking.
TW: animal abuse, child abuse, arson, murder, suicide
This book has been on my TBR for quite a while now and I'm so glad I finally picked it up. Mi-Ae Seo has a unique strength for character development that I honestly don't think I've previously encountered. This was not as thrilling of a story as I had expected, but it definitely packed a punch in specific areas. I'd give this 3.5 stars for the following:
1. incredibly strong character development; she created such a strong profile for each and every character. I loved getting to know each character so deeply and intimately
2. heavily detailed and simply beautiful writing; "...death was not an endless darkness, but a momentary blackout. It was not disappearance, but displacement into another world." This was just one of many quotes I found myself reading over and over again because of how it moved me.
3. multiple perspectives; I love a good multi-perspective book, especially one that takes on perspectives of children and serial killers.
This book has been on my TBR for quite a while now and I'm so glad I finally picked it up. Mi-Ae Seo has a unique strength for character development that I honestly don't think I've previously encountered. This was not as thrilling of a story as I had expected, but it definitely packed a punch in specific areas. I'd give this 3.5 stars for the following:
1. incredibly strong character development; she created such a strong profile for each and every character. I loved getting to know each character so deeply and intimately
2. heavily detailed and simply beautiful writing; "...death was not an endless darkness, but a momentary blackout. It was not disappearance, but displacement into another world." This was just one of many quotes I found myself reading over and over again because of how it moved me.
3. multiple perspectives; I love a good multi-perspective book, especially one that takes on perspectives of children and serial killers.
